Visi žinome, kad sausio pirmąją pokyčių gamtoje nėra, trumpiausia diena ir ilgiausia naktis prasideda ir yra gruodžio 22 diena.
Tačiau kalendorinė metų pradžia yra kalendorinė – dokumentas, parašytas ant popieriaus.
1714 sausio 1 d.– tai mūsų poeto K. Donelaičio gimtadienis.
1919 sausio 1 d. – Gedimino pilies bokšte buvo iškelta trispalvė, kaip laisvos Lietuvos ženklas sostinėje ir ši data dabar švenčiama kaip Vėliavos pakėlimo į Gedimino bokštą diena.
Žvelgiant į šiemet susirinkusiuws Donelaičio gimtadienio minėjimo dalyvius galėjai pastebėti, kad dauguma jų – lietuvininkai, atvykę gyventi į Vilnių iš Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių kaimų, ar kitais saitais susiję su Mažąją Lietuva.
Pradėdamas susitikimą prie paminklo K. Donelaičiui MLRT pirmininkas K. Pulokas pažymėjo, kad ir nebūtina rengti posėdžius, minėjimus didelėse posėdžių salėse, svarbu mintimis tyliai susikaupti ir atiduoti pagarbos ženklą mūsų garbioms asmenybėms.
Vienas renginio iniciatorių Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotojas V. Gocentas pasidžiaugė, kad šįkart pažymėdami mūsų poeto gimtadienį įvairias sritis atstovaujame įvairias sritis: ir akademinio, konfesinio, švietimo. Ir džiugina, kad gimtadienį .nuolat pažymi klaipėdiečiai, kauniečiai, marijampoliečiai susirinkdami K. Donelaičio atminties vietose. O tokių vietų esama. 1965m. Vilniaus universitete pastatyto paminklo (skulptorius K. Bogdanas) kopijos yra Kėdainiuose ir Kaune. O originalus paminklinis biustas – Marijampolėje (skulptorius Z.Buterlevičius).
Renginyje dalyvavęs Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas M. Sabutis pakvietė susirinkusius sukalbėti maldą.
Oras buvo darganas, todėl Vilniaus universiteto profesorius, akademikas D. Kaunas pakvietė susirinkusius pabendrauti VU vestibiulio jaukiose erdvėse. Jis perskaitė poeto laišką jaunajam savo bičiuliui Jordanui, su kreipiniu ,,Širdings brolau…”. Šis kreipinys jau šiandien tapo skraja ir lakia fraze… Taip pat trumpam sugrįžo į Donelaičio laikmetį, pasidalijo mažiau žinomais poeto biografijos faktais. Taip pat pakvietė įsigyti vėliausią ir vieną geriausių Donelaičio raštų rinkinį, kurį išleido Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, kur raštus ir galima nebrangiai įsigyti.
Toks leidinys turėtų rasti vietos kiekvieno ne tik kraštotyrininko ir lituanisto asmeninėje bibliotekoje, – pažymėjo kalbėtojas.
Eilinį kartą buvo apgailestauta, kad šiandieninis jaunimas nebeskaito ir nenori domėtis Donelaičiu. Jau praėjo tie sovietmečio laikai, kai mokyklose buvo privaloma išmokti atmintinai Donelaičio posmų ,,, ,,Jau saulelė vėl atkopdama džiugina svietą” . Jei šiandien – ,,demokratiškai ir liberaliai” jaunimo neverčiame, ar jie suvoks nacionalines vertybes savosios brandos amžiuje. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas V. Kuprevičius pasidalijo , kaip jis siekė pamokose sudominti savo mokinius, ir kaip jam kartais pavykdavo išblaškyti moksleivių žiovulį…
Vėliava, informacijos lentelė ir 3 minučių pasisakymai
Renginio dekoraciją papuošė J. Česnavičius , atsinešęs Mažosios Lietuvos etnografine vėliavą. Bičiulis Jonas sakė, kad daugelis sostinės praeivių jį, kalbino, klausinėjo, kas tai per vėliava, gal svetimos valstybės? Bičiulis apgailestavo, kad per mažai viešiname etnografijos atributus. Bet ir šia prasme jau yra teigiamų poslinkių – esama įmonių, kurios gamina ir prekiauja ML vėliavomis.
Dar iš praktiškų dalykų buvo pasakyta mintis, kad prie paminklo K. Donelaičiui derėtų pritvirtinti lentelę su tekstu keliomis kalbomis, nes čia, šalia Universiteto ir Prezidentūros, lankosi daug turistų.
Renginį moderavęs www.mazojilietuva.lt redaktorius V. Juraitis pažymėjo, kad šalyje yra daug institucijų, kurioms suteikti Mažosios Lietuvos veikėjų vardai: nuo Juodranktės iki Eišiškių. Tai rezervas, iš kur galima papildyti retėjančias kraštotyrininkų, visuomenininkų gretas.
MLRT garbės pirmininkas V. Šilas kalbėjo trumpiausiai, jis pasakė: Donelaitis yra lietuvių tautos ginklas.
Ir dar. Mūsų daugelio visuomenininkų renginiai dažnai būna monotoniški, nepritraukia jaunimo. O iškalbą ir patirtį turintys kalbėtojai iš tribūnos šneka ne pusvalandį, o kartais ir visą valandą, kad klausytojai pradeda snausti ir kita kartą į tokius renginius neateina. Šįkart renginyje bičiuliai sutarė pasisakyti po kelias minutes. Buvo pulta į kitą kraštutinumą, gal ateityje išsiugdysime išmintingą bendravimo pusiausvyrą. Užtat ilgai neposėdžiavome ir suspėjome į Vėliavos pakėlimo renginį sostinės Katedros aikštėje.
Valentinas Juraitis
Kęstučio Puloko ir Valentino Juraičio nuotr.
