Nuotraukoje: vaizdas nuo Rambyno kalno. 2021.Valentino Juraičio nuotr.
dr. Martynas Purvinas, Kaunas-Vilkyškiai.
Nepriklausomoje Lietuvoje neblogai išnagrinėti kai kurie
lietuvininkų krašto istorijos puslapiai, bet daug kas dar skendi
ilgaamžės užmaršties miglose.
Šiandien džiaugiamės atgaivinta lietuviškų Joninių ant Rambyno tradicija,
primenami praėjusio šimtmečio nutikimai. Tas šventkalnis dažnai
tituluojamas amžinuoju, malonu būtų patikėti, kad ten per daugelį
tūkstantmečių skambėjusi mūsų kalba.
Vis tik gamtininkų tyrimai rodo, kad Rambynas atsirado ne nuo paties
pasaulio sutvėrimo, o vėlesniais laikais. Ledynui atsitraukus, dar nebuvo
šiandieninio Nemuno žemupio ir daug ko kito. Nemuno pirmtakas tada
(maždaug nuo šiandieninės Jūros žemupio) tekėjęs pietų link
į būsimų Įsruties bei Karaliaučiaus apylinkes. Ten vandenis nukreipusi
ledynų palikta kalvų virtinė, dabar vadinama Vilkyškių kalvagūbriu.
Tik kažkada susikaupę gausesni vandenys sugebėjo pralaužti tą užtvarą
ir paplūsti vakarų link, į dabartinės Rusnės pusę. Manoma, kad
tuometinis poplūdis ir vėlesni srautai išgraužė vaizdingą kanjoną, kurio
šiauriniame krante stūksojo stambesnė kalva, kažkada pavadinta Rambynu.
Anuometinis vandens srauto prasilaužimas turėjo būti įspūdingas reginys,
kurį prieš kelis tūkstančius metų turėjo pastebėti anuometiniai gyventojai.
Tas įvykis turėjo tapti įspūdingais mitais ir legendomis apie kažkokias
dievų išdaigas ar kitką. Deja, baltiškoje tautosakoje lyg ir neaptikta
kažkokių užuominų apie tokį didžiulį įvykį – tikrą gamtinę katastrofą.
Gal tik vėliau buvo aptiktas Rambyno kalnas, supamas sraunios upės, galop gavęs šventumo aureolę.
Tenka spėti, kad to gamtinio perversmo laikais po dabartines Lietuvos
žemes klaidžiojo visai kitos gentys, neperdavusios savųjų sakmių
vėliau ten užklydusiems mūsų protėviams, kuriems Rambyno atsiradimas
liko nežinomas.
.