Iliustracija iš leidinio Nijolė Lietuvninkaitė ,,Atmintis” 1995
Rugpjūčio 23-ąją minint Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras bei Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija, kartu su Vilniaus evangelikų liuteronų parapija, pakvietė prisiminti Mažosios Lietuvos šviesuolių Jagomastų šeimos 75-ąsias žūties metines.
Minėjimas surengtas Aukštuosiuose Paneriuose prie paminklo, numanomoje sušaudymo vietoje pastatyto lygiai prieš dvidešimt metų. Kalbėjo LGGRTC generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, Lietuvos
Reformacijos istorijos ir kultūros draugijos pirmininko pavaduotojas Vytautas A. Gocentas, Panerių memorialinio muziejaus atstovė, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Istorijos tyrimų skyriaus vedėja
Neringa Latvytė-Gustaitienė, Pagėgių savivaldybės Vilkyškių Johaneso Bobrovskio gimnazijos Lumpėnų Enzio Jagomasto pagrindinio ugdymo skyriaus vedėja Rolanda Rakauskienė ir kt. Jagomastų šeimos istorinius
ir kultūrinius nuopelnus išsamiai apžvelgė Vilniaus universiteto bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė. Dievo žodžiu į susirinkusiuosius kreipėsi, maldos bei aaroniškojo palaiminimo žodžius tarė Vilniaus
ev. liuteronų parapijos antrasis kunigas Ričardas Dokšas.
Tragiško likimo E. Jagomastas ir jo šeima pagerbti prie paminklo padedant gėles bei uždegant žvakeles. Pagerbimo ceremonijoje Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vainiką atnešė pirmininkė Faina Kukliansky,
gėlių padėjo LGGRTC Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis, Vilniaus ev. reformatų parapijos pirmininko pavaduotoja Danguolė
Juršienė, Lumpėnų mokyklos moksleivės ir kt. Renginį vedė LGGRTC vyriausioji viešųjų ryšių specialistė, VU Istorijos fakulteto doktorantė Monika Kareniauskaitė.
Saulėtą 2016-ųjų rugpjūčio 23-iosios vidurdienį, Juodojo kaspino dieną, Panerių memoriale paminėtos žymaus Mažosios Lietuvos spaustuvininko ir leidėjo, visuomenės ir kultūros veikėjo, žurnalisto ir bibliofilo Enzio Jagomasto ir jo šeimos žūties 75-osios metinės. E. Jagomasto įmonė „Lituanika“ Tilžėje
buvo ne tik spaustuvė, leidykla, knygynas, knygrišykla, biblioteka, bet ir lietuvių kultūros židinys. Čia, o taip pat Jagomastų bute susirinkę tautiškai sąmoningi lietuvininkai tardavosi ir krašto politinio gyvenimo klausimais. Yra pagrindo manyti, kad E. Jagomastas bei kiti ryžtingi krašto patriotai ir Tilžės
Aktą 1918 m. lapkričio 30 d. pasirašė būtentJagomastų bute. Akivaizdu, kad Mažosios (Prūsų) Lietuvos tautinės tarybos vardu paskelbtas dokumentas turėjo itin didelę reikšmę, kai po Pirmojo pasaulinio karo buvo sprendžiamas Klaipėdos krašto likimas. Tilžėje augo Enzio ir Martos (gim. Jurgelaitytės) Jagomastų vaikai, vėliau aktyviai įsijungę į lietuvybės veiklą. Vyriausia buvo Anita Jagomastaitė-Vilmantienė (1900– 1941), Mažosios Lietuvos visuomenės veikėja, spaudos darbuotoja, kraštotyrininkė. Ji mokėsi Tilžės gimnazijoje, o 1919–1920 m. jau dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Berlyne.
Grįžusi į Tilžę, dirbo Jagomasto spaustuvėje- leidykloje, talkino tėvui – redagavo laikraštį „Naujasis Tilžės keleivis“, paskelbė jame nemažai ir savo straipsnių. Nacionalsocialistų
valia turėjusi pasitraukti iš Tilžės, talkino Vilniuje rengiant „Didįjį lietuvių žodyną“. Čia, amžinojoje lietuvių sostapilėje, Jagomastų Anita pasirašė Onos vardu. Dovas Jagomastas (1904–1941) mokėsi Tilžės gimnazijoje, mokslus tęsė ir brandos atestatą įgijo Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Vėliau studijavo teisę Karaliaučiaus universitete, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių
mokslų fakultete. Po studijų taipgi talkininkavo tėvui, rašė straipsnius „Naujajam Tilžės keleiviui“, dalyvavo lietuvininkųvisuomeninėje veikloje. Nuo 1937 m. vadovavo spaustuvei, buvo oficialus jos direktorius. Kaip ir sesuo, dėl lietuvių tautinių teisių gynimo
Vokietijos valdžios buvo persekiojamas ir priverstas persikelti jau į sovietų okupuotą Vilnių, kur įsidarbino spaustuvėje.Vienintelis gyvas išliks Emilis Jagomastas (g. 1910) – palikęs tėvų namus, išvyko iš gimtosios Tilžės ir apsigyveno Vokietijos Drezdene-Lovšice. Tikrų žinių apie Emilio
likimą nėra, bet tikėtina, kad jo žmona buvo Elli Jagomast, o sūnus – Volfgang Jagomast. Apie tai rašoma kiek žemiau. Jurgis Jagomastas (1917–1941) baigė Tilžės gimnaziją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune (nuo 1940 m. – Vilniaus universitete) Humanitarinių mokslų fakultete. 1940–1941 m. dar dirbo Vilniaus universiteto vokiečių kalbos kabinete-bibliotekoje. Tai Mažosios Lietuvos patriotų šeimos, gyvenusios Tilžėje ir vokiškoje aplinkoje
siekusios lietuviško žodžio, spaudos ir pilietinės laisvės, likimas – įkūrė spaustuvę„Lituania“, leido ir spausdino knygasMažajai ir Didžiajai Lietuvai, rėmė carinės Rusijos draudžiamą lietuvišką spaudą, nuo1896 iki 1940 m. redagavo lietuviškus laikraščius,išleido apie 370 lietuviškų knygų,
periodinių leidinių, kurie šiuo metu saugomiVilniaus universiteto, Lietuvos mokslųakademijos Vrublevskių, Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo ir kitose bibliotekose.Neketindama taikstytis su lietuviška veikla, Vokietijos nacionalsocialistų valdžia 1940 m. spaustuvę uždarė, o Jagomastams
liepė išsikraustyti iš Tilžės, nurodyta persikelti į Sudetus, jau užimtus Vokietijos. E. Jagomastas vyko apsižvalgyti į Sudetus, ar galėtų ten šeima gyventi, bet pakeliui sustojo Prahoje – pamatęs sušaudytus čekų
studentus, grįžo atgal ir šeimą perkėlė į sovietų okupuotą Vilnių, kur jau studijavo jaunėlis sūnus. Čia ilgai dirbti spaustuvėje jam neteko – lemtingąją 1941 m. vasarą Enzys Jagomastas su visa šeima bei žentu,
dukters Anitos vyru Emiliu Vilmantu- Mecklenburgu, okupacinės vokiečių valdžios įsakymu buvo suimtas ir be teismosušaudytas Paneriuose. Prabėgus beveik pusei amžiaus, knygotyrininkas
prof. Domas Kaunas Atgimimo metais šio rašinio autorių nuvedė į Klaipėdos
gatvę prie namo, pažymėto 3-uoju numeriu – čia Vilniaus universiteto bibliotekos rūpesčiu po 1941-ųjų rugpjūčio įvykių atvažiavo Jonas Berželionis ir, iš kiemo pusės pastatęs vežėčias, iš antrojo aukšto
per balkoną iškėlė dar likusias Enzio Jagomasto knygas, rankraščius, fotografijas, kitus dokumentus. Dalį šių ar kitur saugomųdokumentų vėliau kopijavo istorikas, buvęs
Panerių memorialo muziejaus vedėjas Algis Karosas – jie saugomi ir Lietuvos Reformacijos muziejaus fonduose. Remdamasis archyviniais dokumentais,
istorikas A. Karosas nustatė tikėtiną Jagomastų žūties vietą. Netrukus imtasi žygių įamžinti jų atminimą. Prižiūrėti spėjamą kapavietę,
kartu su muziejaus bei seniūnijos žmonėmis, ėmėsi Paneriuose gyvenusi Vilniaus ev. liuteronų parapijos atkūrimo signatarė, mokytoja
Rūta Hakaitė (g. 1929 m. Gurkliuose, Paprūsėje, greta Tauragės) su seserimi siuvėja Irma ir broliu darbininku Edvardu bei talkininkais.
Minint 55-ąsias Jagomastų žūties metines, kapavietę paženklino ant supiltos
aukštumėlės užkeltas pilkas Lietuvos laukų akmuo su užrašu: „Mažosios Lietuvos spaudos leidėjo ir platintojo Endzio Jagomasto ir jo šeimos, nužudytos 1941 08 23, atminimui“. Paminklinį akmenį 1996 m. rugpjūčio 23 d. 12.00 val. pašventino kun. Valdas Aušra, dalyvaujant Arkikatedros monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. Vilniaus evangelikai liuteronai pagiedojo
dvi giesmes: „Ak gražus Dangau“ ir „Taigi imk mano ranką“. Iškilmes filmavo TELE-3 ir Vilniaus televizijos. Paminklo autoriusarch. Julius Masalskas, lėšomis ir darbuparėmė daugybė organizacijų ir pavieniųasmenų. Vilniaus ev. liuteronų parapija įsipareigojo paminklą prižiūrėti (žiūr. Liuteronų balsas, Nr. 5 (27), 1996 m. spalio 31 d., p.15). Kad Jagomastų atminimo vieta būtų
deramai įrengta, drauge su kitais toliau aktyviai rūpinosi minėtoji R. Hakaitė (1929–2002). Po visų bendražygių mėginimų jiparašė ir tuometiniam LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui
Gintarui Steponavičiui. Šiam tarpininkaujant, Kultūros vertybių apsaugos departamentas skyrė daugiau nei 10 tūkst. litų memorialui
sutvarkyti, buvo užsakytas ir 2001 m. įgyvendintas projektas, kurį parengė
arch. Živilė Mačionienė.Pastaraisiais metais memorialinės kapavietės
aplinką nuoširdžiai tvarko Vilniausev. reformatų parapijos senjorės, surengusios
ne vieną talką. Vilniaus ev. liuteronųparapijos administracijos rūpesčiu 2015 m.
gegužės 15 d. sutvirtintos paminklo konstrukcijos(parapijos tarybos protokolinis
nutarimas priimtas 2015 05 04).Apie pirmąjį Enzio Jagomasto atminimopagerbimą Panerių memoriale Atgimimolaiku teko rašyti „Ramuvos“ almanacho numeryje, o straipsnį „Ąžuolų vainikas
Jagomastams Paneriuose“ parodžiau į Lietuvąatvykusiam liuteronų kunigui, poetui,vertėjui Alfredui Franckaičiui (1921–2013),gimusiam Karaliaučiuje, ankstyvuosiusjaunystės metus gyvenusiam Kaune. Jis
netikėtai atsilošė ir prakalbo, kad krikšto sutvirtinimui buvo parengęs ir įžegnojęs jaunuolį Volfgangą Jagomastą. Vėliaukun. A. Franckaitis, 1952–1984 m. tarnavęs Freištate, Žemutinėje Saksonijoje, atsiuntė ir 1964 m. fotografiją, kurioje su kunigu ir kitais – kiek uždaro būdo, gerokai jau kitus
praaugęs Volfgangas. Tai Elli ir Emilio Jagomastų sūnus, matyt, ir vienintelis Enzio Jagomasto vaikaitis. Taigi neįtikėtina, betVokietijos gilumoje išliko paskutinė lietuvininko,kilusio iš Lumpėnų ir gyvenusio Tilžėje
bei Vilniuje, atžala. Paneriuose sušaudytųjųJagomastų tragišką likimą veikiausiai nulėmė tai, kad nacionalsocialistų valdžiai uždarius spaustuvę Tilžėje, Vokietijos piliečiai Jagomastai nepakluso nurodymui kraustytis į šalies gilumą, o pabėgo į užsienį – priešo aneksuotą Vilnių. Beje, analogiška bausmė grėsė ir Sovietų Sąjungos piliečiams – dar 1935
m. birželio 9 d. SSRS buvo priimtas įstatymas,numatantis mirties bausmę už pabėgimą į užsienį; atšauktas tik po Stalino mirties. – Red.].
Buvęs Vilniaus universiteto 1940–1941 m. anglų kalbos katedros vedėjas prof. Vilius Pėteraitis (1914–2008), iš Kanados 1996 m. atvykęs į Lietuvą, ėmėsi organizuoti „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ keturtomio
leidimą Vilniuje. Teko laimė talkinti šiam mielam kraštiečiui. Iš jo išgirdau ir
dar vieną pasakojimą, kuomet ėjome Tilto gatve į Vidaus reikalų ministerijos ligoninę lankyti kraštiečio Kęstučio Milkeraičio
(1945–2014). Ties Tilto gatvės namais, kuriuose 1939 metais iš Klaipėdos buvo atkelta Raudonojo kryžiaus ligoninė, Vilius sustojo ir ėmė pasakoti, kad 1941 m. rugpjūtį studijų ir veiklos bendražygis Jurgis Jagomastas
kaktomuša susidūrė su Tilžės gestapininku. Jurgis šiam lemtingam susitikimui
neteikė didelės reikšmės ir nepasinaudojo bičiulio patarimu skubiai įsidėjus drabužių bei pasiėmus maisto lauknešėlį pasitraukti į užmiestį. Kas netrukus įvyko – visi šiandien žinome, atmename ir gedime.
Prie namo Tilto gatvėje privažiavo karinis sunkvežimis su SS automatininkais, kurie stojo į sargybą abipus tako į namą. Netikėtai iš patalo ištrauktą jauną studenčioką Jurgį areštavo kaip didžiausią galvažudį, išvedė iš nuomojamo buto į gatvę ir surištą įmetė į sunkvežimį. Tas pat tą rytą nutiko ir broliui Dovui bei tėvams Klaipėdos gatvėje, o pieš pora dienų sesers Anitos šeimai Z.
Sierakausko gatvėje… Iškilių lietuvininkų gyvybė nutrūko Paneriuose
buvusios aviacijos bazės teritorijoje, šalia jos kuro sandėlių už geležinkelio.
Čia jau ne pirmą kartą rinkomės, pakviesti istoriko Algio Karoso. Minint 75-ąsias Jagomastų žūties metines, greta kitų kalbėtojų
pasisakęs Mažosios Lietuvos reikalų tarybospirmininkas Vytautas Šilas priminė, kadTilžėje (dab. Sovetskas) tebestovi Jagomastų gyvenamasis namas, kurį vis dar reikėtų paženklinti atminimo lenta. Vilniuje gyvenantiskaunietis Vidmantas Povilionis, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo signataras,
pasidžiaugė iškilmingu minėjimu ir dėkojo– jis yra Enzio Jagomasto giminės palikuonis ir nuolat kaupia įvairią dokumentinę ar trūkstamą giminės istorijos medžiagą. Taigi, Enzio Jagomasto, jo šeimos narių ir visos Mažosios Lietuvos likimas paminėtasPanerių memoriale. Žinoma, reikia atminimo lentos ir Vilniuje Klaipėdos gatvėjeant namo, pažymėto 3-uoju numeriu.
Reikia ir knygos, dokumentinės, kurioje tilptų visi išlikę tekstai, E. Jagomasto atsiminimai,jo bendražygių liudijimai, fotografijos– moksleiviai, mokytojai, kunigai,visi Lietuvos ir kitų kraštų žmonės pagaliauįsigilintų, pažintų tėvynainių, gimusių darXIX amžiuje, o Amžinybėn iškeliavusių XX
amžiaus viduryje, išties nelengvą bei skausmingą,bet ir garbingą istoriją.
Vytautas A. Gocentas
Pirmąkart straipsnis buvo paskelbtas 2016 m. laikraščiuose: ,,Lietuvos evangelikų Kelias” , ,,Voruta”.