Rašytoja, žurnalistė Virgina Šukytė (Virginija Genienė) išleido pažintinę knygą “Pilkieji didvyriai. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės“, kurioje išsamiai nušviečia knygnešystės fenomeną. Autorė teigia, jog knygnešių sėkmę lėmė ir bendraminčių pagalba iš Mažosios Lietuvos.

Kodėl ėmėtės rašyti šią knygą?

Manau, kad knygnešių veikla nepakankamai nušviesta, neįvertinta. Juk tai buvo gerai organizuota net 40 metų trukusi masinė rezistencija agresyviai Rusijos imperijos antilietuviškai ir antikatalikiškai politikai. 1864 m. – 1904 m. caro valdžia uždraudė ne tik spaudą lietuviškomis (lotyniškomis) raidėmis, jos vietoje siūlydama ,,graždanką”, bet ir uždarinėjo katalikų bažnyčias bei vienuolynus ir prie jų veikusias lietuviškas parapines mokyklas. Veikė tik rusiškos mokyklos, buvo statomos cerkvės. Lietuviai aktyviai pasipriešino tokiai neteisingai ir žeminančiai tvarkai: lietuviškas knygas pradėjo leisti Rytų Prūsijoje (Mažojoje Lietuvoje), jas nelegaliai gabeno per sieną ir platino po visą Lietuvą, o vaikus kaimuose lietuviško rašto mokė slaptųjų mokyklų mokytojai – daraktoriai. Šis pasipriešinimas liudija mūsų tautos gyvybingumą, didžiulę dvasinę stiprybę, pasišventimą lietuvybės idealams, kilnų siekį žadinti žmonių tautinę sąmonę. Knygnešystė dar kartą įrodo, kad ištikus bėdai, mūsų tauta sugeba susivienyti, pasipriešinti bei susitelkti bendram tikslui. Keturis dešimtmečius trukusi pilkųjų karžygių kova baigėsi pergale – spaudos draudimas buvo panaikintas, o susivienijusi tauta pabudo lemtingiems pokyčiams, kurie atvedė prie Lietuvos valstybės atkūrimo.

Esu dėkinga leidyklos „Andrena“ vadovei Nijolei Petrošienei, kuri įvertino šios knygos reikšmę bei reikalingumą ir ją išleido.

Kodėl knygnešius vadinate pilkaisiais didvyriais?

Knygnešių gadynės metais Lietuvoje veikė 2000 knygnešių. Tai buvo skirtingų luomų, turtinės padėties bei politinių pažiūrų žmonės: ir užsienio universitetus baigę lenkiškai kalbantys kilmingi bajorai, dvarininkai, kunigai, ir valstiečiai, amatininkai, mažai raštingi ar neraštingi samdomi ūkio darbininkai, smulkūs prekeiviai, net elgetos.Bet jie susibūrė bendram darbui, nes visus vienijo tikėjimas lietuvybės idealais ir nepasitenkinimas neteisinga ir žeminančia caro valdžios politika. Mane sužavėjo jų drąsa, stiprybė, sumanumas – ne tik vyrų, bet ir moterų. Ilgus metus gabendami draudžiamą spaudą, jie sunkiai dirbo, lydimi nuolatinių pavojų, rizikos. Vieniems sekėsi geriau, kiti buvo sučiupti žandarų su įkalčiais, nuteisti, kentėję kalėjimuose ar tremtyje, atlikę bausmę jie vėl platino draudžiamas knygas, tik veikdavo kur kas atsargiau ir gudriau. O pilkaisiais didvyriais jie buvo pavadinti jau nepriklausomoje Lietuvoje, kai rašytojas ir žurnalistas Rapolas Mackonis 1929 m. savo lėšomis išleido knygą „Pilkieji didvyriai“. Knygų gabentojai rengdavosi pilkai, kad būtųmažiau pastebimi persekiotojų.

Kokie pavojai tykojo knygnešių Rusijos – Prūsijos pasienyje?

Dviejų imperijų – Rusijos ir Prūsijos sieną, saugojo trys Rusijos imperijos žinybos: pasienio sargyba, akcizo sargyba ir muitinė. Veikė trys pasienio sargybos brigados: Virbalio, Tauragės, o nuo 1893 metų – ir  Gargždų. Kontrabandininkų, tais laikais vadinamų kontrabandnešiais, šmugleriais arba  šmugelninkaispasienio sargybiniai tykojo postuose – kordonuose, išdėstytuose kas trys kilometrai per visą pasienį, ginkluoti dviem pistoletais, šautuvu su durtuvu ir kovos peiliu. Šie pasieniečiai stovėjo tankia eile, kad galėtų vienas kitą matyti ir girdėti.  Antrojoje pasienio sargybos linijoje, maždaug už dviejų kilometrų, budėjo raiti ant arklių sargybiniai ginkluoti ietimis ir kardais.Trečiojoje linijoje, maždaug 5-7 km nuo sienos, įtartinus asmenis gaudė ginkluoti akcizininkai arba karčemų sargybiniai, vadinti šmekeriais.Tauragės krašte juos vadino liubrikais. Pasienyje jų dirbo apie tūkstantį. Tai buvo vietiniai vyrai lietuviai, gerai pažinoję pasienio vietovę ir jos gyventojus, atitarnavę carinėje kariuomenėje. Jie turėjo teisę apieškoti pėsčiuosius ir vežimus, kuriuos badydavo metaliniais smaigais, galėjo daryti kratą namuose, jei įtardavo, kad ten slepiama kontrabanda. Akcizininkai netikėtai apsilankydavo vestuvėse, susirinkimuose, lankydavo karčemas, viską akylai stebėdami. Jie garsėjo nepaperkamumu, nes už surastą kontrabandą jiems atitekdavo dalis jos vertės, o kitos algos jie negaudavo. Akcizininkai buvo patys pavojingiausi knygnešių priešai, nes turėjo savo šnipų: papirkdavo net piemenukus, elgetas, merginas, kad sektų ir jiems praneštų apie įtartinus žmones, kad stebėtų savo kaimynus.

Pastebėję įtartiną sienos pažeidėją, pasieniečiai turėjo teisę į jį šauti, jeigu šis tris kartus nepaklusdavo komandai stoti. Štai Žemaitijos knygnešys Jurgis Gudas, nešdamas knygas per Prūsijos – Rusijos sieną, vis pabėgdavo nuo persekiotojų arba juos papirkdavo. Bet kartą nepakluso sargybinio komandai sustoti, todėl šis į jį šovė. Kulka vyrui pataikė į akį. Knygnešys liko gyvas, bet aklas viena akimi. Ne visiems taip sekėsi. Nežinia, kiek pilkųjų didvyrių tais rūsčiais laikais žuvo nuo pasieniečių kulkų ar durtuvų, mirė kalėjimuose ar tremtyje – daugelis jų liko nežinomi. Knygnešė iš Viekšnių (Mažeikių raj.) Bronė KnabikaitėZabulionienė rašė: „Važiuodama iš Palangos link Gargždų pasienyje matydavau kryželių. Kartą paklausiau, kam šitie kryželiai pastatyti? Čia knygnešį nušovė, –  atsakė man. Šiurpas perimdavo, šiuos žodžius girdint.“

Kaip veikė knygnešiai?

Rytų Prūsijos spaustuvėse arba knygyne jie nupirkdavo norimą kiekį spaudos. Pardavėjai ją supakuodavo į 2, 3 ar net 6 pūdų svorio ryšulius (1 pūdas – 16 kg.). Pasienyje ryšulius perduodavo samdytiems stipriems vyrams, vadinamiems pakininkams, kad šie juos perneštų per sieną. Už vieną ryšulį pakininkas gaudavo 3-5 rublių atlygį tik jį pristatęs į sutartą slaptavietę Lietuvoje.Knygnešius bei pakininkus per sieną pervesdavo žvalgas – vietinis pasienio gyventojas, puikiai pažįstantis apylinkes. Jie keliavo ne keliais, o per miškus ar pelkes, kuo toliau nuo muitinių bei sargybos postų. Knygas gabeno vakarais ar naktimis kuo prastesniu oru: per audrą, pūgą, lietų, kai matomumas blogiausias, o sargybinių budrumas mažiausias. Vengdami rizikos šmugelninkaipasienio sargams neretai duodavo kyšius: pinigų arba spirito. Gydytojas ir knygnešys Juozas Bagdonas rašė: „Aš su pasieniu buvau susipažinęs nuo jaunų dienų: mano tėviškė yra Slibinų kaime, prie pat Prūsijos sienos. Mažne visi pasienio gyventojai vertėsi „kontrabandų“ nešimu slapta arba papirkdami sargybinius. Nuo papirkimo pagundos susilaikydavo tiktai jaunieji kareiviai, o senieji sueidavo į artimą pažintį su pasienio gyventojais, dargi susibičiuliaudavo su jais ir išmokdavo lietuviškai kalbėti.“

Kokios lietuviškos knygos buvo leidžiamos  Rytų Prūsijoje spaudos draudimo metais?

Caro valdžia vylėsi sunaikinti lietuvišką spaudą, bet įvyko atvirkščias procesas:  spaudos draudimas davė stiprų impulsą įvairiausių žanrų literatūros kūrimui, vertimams bei leidybai. Buvo išleista ir išplatinta net 1830 pavadinimų leidinių lotyniškais rašmenimis, kurių bendras tiražas siekė6 milijonus egzempliorių. Nuo pirmosios lietuviškos knygos – 1547 m. M. Mažvydo „Katekizmo“ per 300 metų buvo išleistos tik 484 lietuviškos knygos. Per 40 metų caro valdininkai atėmė ir sunaikino tik apie 8 proc. tiražo, taigi, dauguma lietuviškų knygų ir laikraščių pasiekė skaitytojus.

Caro valdžios politikai pirmasis pasipriešino Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Net 11 metų, iki pat mirties 1875 m., jis organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos leidybą ir platinimą,subūręs apie 20 pagalbininkų, tarp kurių buvo nemaža kunigų. Valančius šiam reikalui nepagailėjo asmeninių lėšų. Per patikimus knygnešius  katalikų kunigui Jonui Zabermanui perdavė  8000 rublių, kad šis Tilžėje (dabar Sovietskas) bei Karaliaučiuje (dabar Kaliningradas) organizuotų lietuviškos spaudos leidybą. Stambiausią spaustuvę turėjo vokietis OttovonMauderodė. Knygnešiams jis suteikdavo nakvynę ir valgį, čia jie galėdavo laukti palankaus meto kirsti sieną.PasMauderodę buvo pradėtos leisti paties M. Valančiaus bei kitų autorių knygos. Trūko istorinių knygų – dar prieš spaudos draudimą Valančius parašė dviejų tomų istoriografinį veikalą „Žemaičių vyskupystė“. Nebuvo leidinių vaikams, tad Valančius 1868 m. parašė pirmąją grožinę knygą vaikams – „Vaikų knygelę“ ir paaugliams – „Paaugusių žmonių knygelę“. Prūsijoje pirmą kartą buvo išleistas ir klasika tapęs žymiausias Valančiaus grožinis kūrinys – apysaka „Palangos Juzė“. Vyskupas ir kitus šviesuolius ragino rašyti bei versti knygas iš užsienio kalbų. Spaudos draudimo metais skaitytojus pasiekė Jono Basanavičiaus, Antano Baranausko, Simono Daukanto, Lazdynų Pelėdos, Maironio, Gabrielės Petkevičaitės – Bitės, Šatrijos Raganos, Antano Tatarės (Totoraičio), Prano Vaičaičio, Antano Vienažindžio, Petro Vileišio, Žemaitės kūriniai. Jie buvo spausdinami pirmuosiuose laikraščiuose bei leidžiami atskiromis knygomis. 1890 m. buvo išleista ir pirmoji lietuvių literatūros istorija: Jono Šliūpo „Lietuviškieji raštai ir raštininkai“. Buvo išverstos ir išleistos žymių lenkų rašytojų romantikų: Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Juzefo Ignaco Kraševskio, Liudviko Kondratovičiaus Sirokomlės ir kitų autorių knygos, kurių  kūrinių siužetus įkvėpė lietuvių tautosaka bei lietuvių istorinė praeitis.  Buvo leidžiami lietuviški elementoriai, kalendoriai, daug religinių leidinių: maldaknygių, giesmynų, šventųjų gyvenimų aprašymų.

Vėliau knygas, kalendorius ir pirmuosius lietuviškus laikraščiusleido Martynas Jankus ir Enzys Jagomastas, lietuviškai spaudai paskyrę visą savo gyvenimą. M. Jankus, gyvenęs Bitėnuose prie pat tuometinės Rusijos – Prūsijos sienos, svetingai priimdavo iš Lietuvos atvykusius knygnešius bei padėdavo jiems saugiai grįžti į Lietuvą.

Knygnešius globojo ir Tilžėje gyvenęslaikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ redaktorius Jonas Kriaučiūnas. Jis artimai draugavo ir su knygnešių karaliumi tituluojamu Jurgu Bieliniu. J. Kriaučiūnas rašė: „Bieliakas, atvykęs Tilžėn dažniausiai  nakvodavo pas mane, tad aš turėjau progų su juo išsikalbėti ir jį gerai pažinti. Mudu su juo gulėdavome viename kambaryje. Kai kada visą naktį šnekėdavomės iki prašvintant.“  Išliko Kriaučiūno pasakojimas apie Bielinio kovą su ginkluotu pasieniečiu. „Vieną kartą Bieliakas įslinko mano knygynan Tilžėje vos pavilkdamas kojas. Jo drabužiai buvo suplėšyti, purvini, veidas sužeistas. Bieliakas man pasipasakojo turėjęs sunkią kovą parubežyje su rusų kareiviu. Einantį girioje per rubežių, nutvėręs jį ginkluotas kareivis ir tekę jam su tuo kareiviu kovoti. Tekę jam būti ir viršuje, ir apačioje, ir visokiam padėjime, bet pagaliau jis paėmęs viršų. Betgi labai nusikankinęs ir dabar sergąs – dideliai jį visą skaudą,“ – rašė Kriaučiūnas.

O kokios Mažosios Lietuvos asmenybės jums labiausiai imponuoja?

Žaviuosi Rokaičiuose gyvenusia žymia kultūros ir spaudos darbuotoja, bibliografe Morta Zauniūte, save vadinusia „knygininke“, kuri tvirtino, kad „per rašliavą vienat tikt galima tautą į garbę iškelti“. Visa šviesuolio valstiečio Dovo Zauniaus šeima buvo ypatinga: Mortos sesuo Augustė tapo pirmąja lietuve, gavusia medikės diplomą, o brolis Dovas buvo nepriklausomos Lietuvos diplomatas ir užsienio reikalų ministras. Jų sodyba buvo knygnešių susibūrimų vieta. Zauniai buvo priglaudę ne vieną spaudos kontrabandininką, dėl persekiojimų priverstą bėgti iš Rusijos imperijos.

 1900-aisiais Morta kartu su Jonu Vanagaičiu parengė „Kataliogą lietuviškų knygų su gotiškomis litaromis“. Ji suregistravo net 400 spaudos draudimo metų knygų ir dešimtis laikraščių. Šio katalogo rankraštį ji išsiuntė į JAV, kur jis buvo išleistas.

 Ne mažiau svarbus  M. Zauniūtės darbas Lietuvos labui buvo jos dalyvavimas Pasaulinėje parodoje Paryžiuje (1900 m.). Su tėvu D. Zauniumi ji priklausė šios parodos organizaciniam komitetui, bet visus eksponatus rinko, kaupė, registravo, į Paryžių siuntė ji pati. Tik Mortos dėka šioje parodoje buvo galima pamatyti lietuviškų lobių – nuo K. Sirvydo „Punktai sakymų“,tuometės periodinės spaudos iki kanklių bei lietuviškų austinių juostų. Tuo metu buvo šnekama, kad jeigu ne Morta, toje parodoje lietuviai, matyt, „vietos nebūtų turėję“.

Mirus tėvams, Morta persikėlė gyventi į Tilžę ir čia atidarė lietuvišką knygyną, kuris draudžiama spauda aprūpindavo ne tik Lietuvos knygnešius, bet ir užsienio šalyse gyvenusius lietuvius. „Knygininkė“ gerai pažinojo Vydūną ir M. Jankų, susirašinėjo su P. Višinskiu, J. Jablonskiu, J. Vileišiu, F. Bortkevičiene, K. Griniumi.

Po Vinco Kudirkos mirties 1900–1905 m. M. Zauniūtė tapo „Varpo“, „Ūkininko“ ir „Naujienų“ redakcijų administratore. Vėliau pradėjo tvarkyti socialdemokratų laikraščio „Darbininkų balsas“ praktinius reikalus. Lakstymas, skubėjimas, organizavimas, sąskaitos ir derybos – toks nuolatinis darbas Mortą privedė prie to, jog ji vos „ant kojų laikėsi“. Norėjusi įgyti aukštąjį išsilavinimą, mergina šią mintį atidėjo, mat galvojo, kad jos, kaip uolios darbininkės, nebus kam pakeisti.

M. Zauniūtė draugavo, vėliau susižadėjo su žymiu knygnešiu Petru Mykolainiu, kuris nuo caro žandarų persekiojimo slapstėsi Tilžėje, vėliau – Zaunių ūkyje Rokaičiuose. Kai Petrą dėl socialdemokratinės spaudos platinimo ėmė persekioti ir Tilžės policija, jis pabėgo į JAV. Savo laiškuose Mortai P. Mykolainis sužadėtinę ne kartą kvietė atvažiuoti pas jį – siūlė čia mokytis, net finansinę paramą. Tačiau Morta taip ir neišvyko pas savo sužieduotinį, pirmenybę teikusi savo darbui, vėliau – pašlijus sveikatai. Tačiau iki gyvenimo galo ji ant kaklo nešiojo grandinėlę su Petro atsiųstu sužadėtuvių žiedu.

Seniai domitės knygnešyste, spaudoje esate paskelbusi nemažai straipsnių šia tema. Kokie faktai jus nustebino?

Rašydama šią knygą perskaičiau nemaža istorikų, kraštotyrininkų knygų, pačių knygnešių ir jų giminaičių atsiminimų. Sužinojau daugybę įdomių faktų, kurie, manau, sudomins ir mano knygos skaitytojus.Nežinojau, kad draudžiamosknygos keliavo ne tik ant knygnešių pečių, bet ir vandenynu, Baltijos jūra bei Nemunu.Kunigas, rašytojas Juozas Tumas – Vaižgantas rašė, kad spaudos draudimo laikais visi garlaiviai plaukę Nemunu iš Tilžės į Kauną vežė didesnius ar mažesnius draudžiamos spaudos ryšulius „padedant geriems žmonėms, tikriau, pasišventėliams, kurie arba visai nieko neėmė už savo riziką arba tik tiek, kiek reikdavo duoti tarnams už nunešimą į sandėlį. Buvo tai labai pavojingas dalykas, bet jis masino lietuvius šitaip pažaisti, ruskius apgauti, paskui iš jų juoktis.“

Palangos knygnešys Antanas Neimantas atsiminimuose liudijo, kad vietiniai knygas plukdė Baltijos jūra, pasamdę prūsų žveją. Pasiekę krantą iššokdavo iš laivelio ir dingdavo pajūrio miškuose. Bet vėlų rudenį ar ankstyvą pavasarį jūros pakraščiai būdavo užšalę, todėl laivelis negalėjo priplaukti prie kranto. Knygnešiai buvo privesti šokti į ledinį vandenį ir bristi į krantą.   Iki spaudos draudimo panaikinimo JAV buvo išleista apie 700 lietuviškų leidinių, kurie per Atlanto vandenyną laivais keliavo į Lietuvą.

Kada vyks jūsų knygos pristatymas?

Pristatymai vyks balandžio 29 d. Kretingos r. savivaldybės M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje, gegužės 6 d. Marijampolės r. savivaldybės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje. Vilniuje knyga bus pristatyta gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje.

Kalbėjosi Genė Būdaitė