Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyva
Neseniai vilnietis skulptorius Robertas Guoba sukūrė originalų lietuviškosios žurnalistikos pradininko Johano Ferdinando Kelkio medalį. Čia iniciatyvą parodė Lietuvos žurnalistų sąjunga, kurios Klaipėdos skyrius įsteigė naują apdovanojimą – J. F. Kelkio medalį. Jis bus teikiamas profesionaliems žurnalistams už ryškius nuopelnus ir kūrybinius darbus. Taip pat medalis gali būti teikiamas ir kitų profesijų atstovams už išskirtinius nuopelnus žurnalistikai.
Šiemet pirmaisiais J. F. Kelkio medalio laureatais tapo trys skirtingų kartų kūrėjai – kraštotyrininkas, fotografas, rašytojas Bernardas Aleknavičius, neretai stiliaus ikona vadinama Gražina Juodytė ir jau 20 metų tradicinei klaipėdiškių žurnalistų šventei ŽENIA diriguojantis Žydrūnas Naujokas. Medalius įteikė LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius ir Klaipėdos skyriaus pirmininkė Jolanta Beniūšytė.
Johanas Ferdinandas Kelkis
J .F. Kelkis (vokiškai Johann Ferdinand Kelch) gimė 1801 m. birželio 10 d. Piktupėnuose (dabar Pagėgių savivaldybė). Kilęs iš vokiečių, ilgainiui sulietuvėjo. Pagarsėjo kaip Mažosios Lietuvos pedagogas, poetas, spaudos ir raštijos darbuotojas, vienas iš lietuvių periodinės spaudos pradininkų.
Mokslų jis, atrodo, siekė Karalienės (dabar Zelionyj Bor, Kaliningrado sritis) mokytojų seminarijoje, nors patvirtinančių dokumentų, kad J. F. Kelkis ją baigė, iki šiol nepavyko surasti. 1811 metais netoli sienos su Prūsija, prie Įsruties pradėjusioje veikti Karalienės mokytojų seminarijoje dauguma seminaristų buvo lietuvininkai, rengti darbui Mažosios Lietuvos mokyklose. Kurį laiką čia rektoriais yra dirbę lietuvininkai J. Romeikis, W. Tomušaitis. Per šimtmetį seminariją baigė 2208 mokytojai, tarp jų vėliau žymūs Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojai – P. Bajoraitis, M. Šapalas, J. Urbonas, kiti.
Daugiau kaip 30 metų (1820–1851) J. F. Kelkis dirbo precentoriumi Įsės (dabar Pričaly, Kaliningrado sritis) parapijinėje mokykloje. Įsė buvo nedidelis žvejų kaimelis prie Kuršių marių, jo gyventojai ilgai išlaikė senuosius tikybos papročius. 1848 metų statistikos duomenimis iš 1731 parapijiečio lietuviškai kalbėjo 1379.
1851 metais Prūsijos valdžia panaikino Įsės parapijinės mokyklos mokytojo vietą, ir J. F. Kelkis persikėlė į Kretingalę, kur dirbo precentoriumi iki 1867 m. 1854 m. čia įsteigė parengiamuosius kursus stojantiesiems į mokytojų seminariją.
Precentorius (lot. praecentor – dainavedys),.16 a.–19 a. pradžioje protestantų bendruomenės vaikų mokytojas. Anksčiausiai, dar 1568 metais, jo funkcijas nusakė Pamedės vyskupas J. Wigandas: vesti giesmę bažnyčioje, išmokyti vaikus atmintinai sakyti bent 3 katekizmo dalis, pamokyti juos skaityti, rašyti, skaičiuoti. Miestų parapinėse mokyklose precentorius dar mokė laisvųjų menų ir lotynų kalbos. Be darbo mokykloje, precentorius privalėjo padėti dvasininkams – nesant kunigo, susirinkusiems žmonėms skaityti ir aiškinti Bibliją, pakrikštyti kūdikį, palaidoti mirusįjį. Precentoriumi buvo skiriamas aukštos moralės, pavyzdingo elgesio, tinkamo išsilavinimo asmuo.
Kai J. F. Kelkis atvyko į Kretingalę, čia jau buvo pastatyta nauja akmeninė bažnyčia. Jos klebonas Gabrielis Engelis su šviesiais kunigais kėlė balsą prieš vokietinimą, o lankantis Prūsijos karaliui, įteikė jam protesto laišką. Kretingalė, kaip ir visa Klaipėdos apskritis, ilgą laiką buvo lietuviškiausia Prūsijos karalystėje. J .F. Kelkis, gyvendamas tarp lietuvių, ne tik sulietuvėjo, bet ir pradėjo rūpintis lietuvių kalbos stiprinimu Kretingalėje jam atsivėrė platesnė erdvė lietuviškai veiklai.
J. F. Kelkis, suprasdamas spausdinto žodžio svarbą, 1832 metais pradėjo leisti lietuvišką periodinį leidinį, pavadintą gana neįprastai – „Nusidavimai apie Ewangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Šį laikraštį J. F. Kelkis leido net 33 metus, iki 1875 m. Iki pat mirties bendradarbiavo ir F. Kuršaičio redaguojamame laikraštyje „Keleivis iš Karaliaučiaus“, rašė jam straipsnius.
Pirmuoju reportažu lietuviškosios žurnalistikos istorijoje laikomas jo kelionės įspūdžiai, pavadinti „Mano keliavimas į Berlyną bei kas ten nusidavė“. Šiame reportaže pateikiami įspūdžiai iš vokiečių evangelikų bažnyčios suvažiavimo. Tačiau labiausiai reportažo žanrą atitinka J. F. Kelkio pasakojimas apie 1854 metų spalio pradžioje Klaipėdą nusiaubusi gaisrą, kurio pažiūrėti jis buvo atjojęs iš Kretingalės. Be to, jis parašė istorinę poemą „Lietuwininkai“ (1861), satyrinį eilėraštį „Wiernas Kretingos žmogus“ (1861), kurį, beje, 2011 metais perspausdino „Lietuvos evangelikų kelias“ (Nr. 10-11).
Buvo aktyvus knygų iš vokiečių į lietuvių kalbą vertėjas, sudarytojas, redaktorius. 1861 m. sudarė giesmių rinkinį „Giesmelės apie Ewangelios prasiplatinimą tarp žydų ir paganų“. 1866 m. su spaustuvininku F. Šroderiu iš vokiečių kalbos išvertė ir parengė spaudai J. Rambacho pamokslų rinkinį „Apmąstymai visų kentėjimų Kristaus“, su juo ir J. Lapaičiu – H. Milerio ir kitų autorių pamokslų rinkinį „Mišios“ (1867 m.). Išvertė iš vokiečių kalbos ir „Koks yr žmogaus mirims“, kuris buvo išspausdintas jau po jo mirties 1910 ir 1921 m. Teikė lingvistinę medžiagą F. Kuršaičiui, A. Šleicheriui. Smerkė lietuvininkų germanizaciją. Kai po 1872–1876 m. lietuvių kalba iš mokyklų buvo pašalinta, siuntė peticijas Prūsijos karaliui ir Vokietijos imperatoriui Vilhelmui I, švietimo ir kulto ministrui, prašydamas bent tikybą mokyklose dėstyti lietuvių kalba. Deja, jo, kaip ir kitų lietuvininkų ir juos palaikančių vokiečių, peticijos liko be atgarsio.
1876 m. suredagavo giesmyną „Visokios naujos giesmės“, turintį beveik 800 puslapių. H. Holco ir M. Šerniaus spaustuvėje išleido kalendorių „Krikščioniškos kalendros ant meto 1877“, jo straipsnyje „Apie kelis giesmių sustatytojus“ aprašė pietistinės poezijos Mažojoje Lietuvoje kūrėjų gyvenimą. Yra išspausdinęs ir Mažosios Lietuvos kolonizaciją smerkiančių eilėraščių.
J. F. Kelkiui žurnalisto ir vertėjo darbas buvo viso gyvenimo tikslas ir prasmė. Sudėtingomis tautinės priespaudos sąlygomis tokie lietuviški leidiniai padėjo priešintis germanizacijai. Religinio turinio literatūra stiprino tautinį susipratimą, lietuviškose šeimose formavo skaitymo įgūdžius.
Dėl ligos 1867 m. išėjo į pensiją ir apsigyveno Kisiniuose, prie Dovilų, Dabar tai Klaipėdos rajonas. Ten 1877 m. vasario 19 d. ir mirė. Palaidotas kartu su žmona Justina Vilhelmina Kisinių Mažosios Lietuvos etnografinėse kapinėse.
Beje, J. F. Kelkio mirties registracijos akto kopiją iš buvusio Vakarų Berlyno metrikacijos pirmojo biuro archyvo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasistengė gauti žinomas kraštotyrininkas priekuliškis Kazys Budginas.
„Nusidavimai apie Ewangėlios prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“
Tai pirmojo periodinio leidinio lietuvių kalba „Nusidavimai Dievo karalystėje“ tęsinys, ėjęs 1832–1834 m., 1837–1914 m. ir 1921 m. gotišku šriftu. Iš pradžių buvo spausdinamas Tilžėje, vadinamoje Mažosios Lietuvos knygų sostinėje, kurioje apskritai išleista 40 procentų Mažajai Lietuvai skirtų lietuviškų knygų. Vėliau beveik visą šimtmetį šį leidinį spausdino Karaliaučiuje, o paskutiniaisiais jo gyvavimo metais, tai yra 1921-aisiais, – Klaipėdoje. Leidinys buvo platinamas per Karaliaučiaus misijų draugijos platintojus, remiantis Mažosios Lietuvos bažnytine organizacija, o nuo 1869 metų – per Prūsijos karališkąjį paštą prenumeratos būdu.
Iki 1914 m. jį leido Karaliaučiaus misijų draugija, 1921 m. – Klaipėdos protestantiškosios lietuvių literatūros platinimo draugija „Gluosnis“. 1832 m., 1869–1919 m. ėjo kartą per mėnesį, kitais metais – nereguliariai, vidutiniškai po 3 numerius per metus.
Pirmaisiais metais buvo Karaliaučiaus misijų draugijos leidinio „Königsberger Missionsblau“ tekstų vertimas į lietuvių kalbą. Vėliau šalia verstinių atsirado ir originalių straipsnių. Rašyta apie evangelikų misijų veiklą įvairiose pasaulio šalyse, skelbta žinių apie Amerikos, Afrikos, Azijos žemynus, įvairių tautų etnografiją, Buvo smerkiama kolonizacija ir socialinis išnaudojimas. Keltos ir Mažosios Lietuvos gyventojų problemos, keliami tautinio susipratimo klausimai, švietimo būklė, blaivybė, emigracija į JAV. Pasitaikydavo ir kitokių šviečiamojo ar ūkinio pobūdžio publikacijų, rašyta ir grynai apie lietuviškus reikalus.
Įdomu tai, kad 1876 m. Nr. 8 buvo paskelbtas Vakarų Europos ir Afrikos žemėlapis lietuvių kalba. Tai pirmasis lietuviškas kartografijos spaudinys.
J. F. Kelkis redaguodamas „Nusidavimus…“ pirmiausia rūpinosi taisyklinga leidinio kalba ir rašyba, ją taisė pasitardamas su profesoriais Augustu Šleicheriu ir Frydrichu Kuršaičiu, pastarajam netgi padėjo redaguoti Biblijos leidimą. J. F. Kelkis produktyviai bendradarbiavo su leidyklomis: Hartungo – Karaliaučiuje, Posto – Tilžėje, Šrėderio – Priekulėje, Holco – Klaipėdoje.
„Nusidavimų…“ tiražas to meto sąlygomis buvo nemažas, 400–500 egzempliorių. Bendradarbiavo misionieriai, evangelikų liuteronų kunigai, sakytojai Mikelis Šapalas, Krizas Jedinaitis, Jonas Kikilis, Dovas Didlaukis ir kiti. Tai buvo populiarus leidinys tarp Mažosios Lietuvos lietuvių. Juolab žinant, kad jau 18 amžiuje Prūsijoje įvedus visuotinį privalomą pradinį mokslą buvo suformuota ganėtinai apsišvietusi, pajėgi naudotis spauda skaitytojų auditorija.
Per visą laiką leidinį yra redagavę dešimt redaktorių. Tai daugiausia buvo dvasininkai, aktyvūs Mažosios Lietuvos lietuvių evangelikų raštijos darbuotojai: Kelkis, Neisas, Sturys, Jurkšaitis, Pipiras, Penčiukas, Endriulaitis, Šiušelis, Redmeris. Keletas jų yra kilę iš Klaipėdos apylinkių kaimų arba šiose vietose gyvenę: Kristupas Jurkšaitis kunigavo Priekulėje, Jonas Pipiras buvo gimęs Šaipių kaime, Mikelis Šiušelis – Anaičiuose, Endrikis Endriulaitis buvo Priekulės evangelikų kunigas ir parapijos mokyklų inspektorius, konservatyvus lietuvių visuomenės veikėjas.
„Pasiuntinybės laiškelis“
1875 metais J. F. Kelkis įsteigė ir dvejus metus redagavo dar vieną lietuvišką periodinį leidinį gotišku šriftu – „Pasiuntinybės laiškelis“. Iš pradžių laikraštis ėjo Tilžėje, 1876- 1902 m. Klaipėdoje, 1903-1906 m. Priekulėje. Ėjo nereguliariai, kartą dukart per mėnesį, vėliau kelis kartus per metus. Spausdino religinius straipsnius, giesmes, aukojusiųjų misijų veiklai sąrašus.
Pirmuosius du metus laikraštį redagavo J. F. Kelkis, vėliau – M. Kybelka. Spausdino Holco ir Šerniaus spaustuvė Klaipėdoje. Nuo 1907 m. vietoje jo pradėta leisti „Pasiuntinystės knygeles“.
Manau būsiu „Donelaičio žemės“ svetainės skaitytojų suprastas, sakydamas, kad Mažosios Lietuvos rašytinio paveldo, lietuvininkų spaudos savitumas iš mūsų visuomenės reikalauja ypatingos pagarbos. Jis turi būti ne tik saugomas, bet ir skleidžiamas, apmąstomas, nes jo svarba daugeliu atvejų tebėra reikšminga. Prisimindami ir pagerbdami pirmųjų lietuviškų laikraščių leidėjo ir švietėjo Johano Ferdinando Kelkio bei kitų Mažosios Lietuvos šviesuolių atminimą, suvokiame jų veiklos svarbą telkiant šio krašto bei visos Lietuvos visuomenę, siekiant lietuvių tautos vienybės ir laisvės. Čia pasitarnaus ir Lietuvos žurnalistų sąjungos iniciatyva įsteigtas naujas apdovanojimas – J. F. Kelkio medalis. Tai bus tinkamas pagarbos ir padėkos ženklas Klaipėdos krašto žurnalistikai nusipelniusiems asmenims, kartu jis primins ir įprasmins lietuviškosios spaudos ištakas.
Vytautas Žeimantas
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.