,,Mūsų šeima siekia prisidėti prie Širvintos miesto istorijos išsaugojimo ir sklaidos. Dešimtmečiais rinkti į Kudirkos Naumiestį įvairiais keliais patekę daiktai iš Mažosios Lietuvos, Širvintos miesto bei apylinkių ilgą laiką buvo tik namų interjero dalimi. Mano vyras Petras Žemaitis daug laiko ir energijos skiria daiktų paieškoms, o aš – šių daiktų istorijoms. Kraštietės filologės profesorės Giedrės Čepaitienės paskatinti įrengėme namuose jų ekspozicijas” – sako šeimos muziejaus puoselėtoja Gražina Žemaitienė.

xxx

Publikuojame G. Žemaitienės pasakojimą apie šeimos muziejų:

Širvinta – vienintelis po Antrojo pasaulinio karo Europoje neatstatytas miestas. Dabar ten Kaliningrado sričiai priklausantis karinis poligonas, o buvusio miesto vieta įvardinama Kutuzovu.  

Šiemet minime dvi jubiliejines sukaktis: Prūsijos kunigaikštystės įkūrimo 500 metų ir Širvintos miesto magdeburginių teisių suteikimo 300 metų. Vilkaviškio savivaldybės iniciatyva, pasienio su Prūsijos kunigaikštyste vietovėse 2025 -ieji paskelbti Paprūsės metais. Parengta įdomi pažintinė – kultūrinė programa. Į ją įsipina ir renginiai Kudirkos Naumiestyje, kurį nuo prūsiškojo/vokiškojo Pilkalnio apskrities Širvintos miesto skyrė tik Širvintos upė. 

Šio, kadaise prūsų, lietuvininkų, vokiečių, krašto istorija ilga ir permaininga.Kryžiuočių ordino, nukariautos prūsiškai kalbėjusios, kaimyninės mūsų protėviams, gentys atsidūrė Vokiečių Ordino valdžioje. Jo galybė smuko po Žalgirio mūšio, o 1422 m. Melno taikos sutartyje aprašyta valstybių riba tebėra viena seniausių Europoje. Ordinui likusiose žemėse 1525 m. įkurta pirmoji Europoje protestantiška valstybė, kuri, kaip buvusių gyventojų prūsų palikimą, perėmė pavadinimą – Prūsijos kunigaikštystė. Istorikas Jonas Totoraitis teigia, kad Prūsijos ir LDK riba galutinai baigta žymėti – „subesta“ susitarus LDK valdovui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Senąjam ir vasalinę ištikimybę jam prisiekusiam paskutiniąjam vokiečių ordino magistrui bei pirmąjam Prūsijos kunigaikštystės kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui.Teritoriją, kurioje gyveno lietuviškai, prūsiškai ir mišria šių kalbų potarme kalbėję gyventojai, vokiečių kronikininkai vadino Mažąja Lietuva, Prūsų Lietuva ar Lietuvos provincija. XVIII a. pradžioje dėl karų, maro, bado pasienio vietovės liko beveik be gyventojų. Prūsijos karalystės kviečiami čia apsigyveno dėl tikybos persekiojami ir iš gimtųjų vietų išvaromi protestantai prancūzai, vokiečiai, kūrėsi ir lietuviai.  Vykdant planingą gyventojų germanizaciją lietuvių palaipsniui mažėjo.

Naumiestis (kairėje), tolumoje Širvintos miestas

Gyvenvietė Prūsijos kunigaikštystės rytiniame pakraštyje – Svenita/Širvinta rašytiniuose šaltiniuose pirmąsyk paminėta 1515 m. Ji palaipsniui peraugo į Širvintos miestą. Prūsijos karalystės kurfiurstas, lankydamasis jame, išreiškė norą sujungti Širvintą ir Naumiestį (tuomet Vladislavovą). Dvimiesčiu jiems nebuvo lemta tapti, bet gyventojai visais laikais migravo, bendravo, prekiavo. Nors tilto per Širvintos upę iki 1882 m. nebuvo, susisiekdavo keltu, brastomis. Neretai šie miestai pavadinami dvyniais, nes istorinės jų patirtys labai panašios: pergyveno tuos pačius karus, ligų epidemijas, gamtos stichijas ir badmečius, jų gyventojai vieni iš kitų mokėsi amato paslapčių, laviravo tarp legalios ir kontrabandinės prekybos, bendromis jėgomis gesindavo anuomet dažnai kildavusius gaisrus, širvintiečiai talkino knygnešystėje.

Mūsų šeima siekia prisidėti prie Širvintos miesto istorijos išsaugojimo ir sklaidos. Dešimtmečiais rinkti į Kudirkos Naumiestį įvairiais keliais patekę daiktai iš Mažosios Lietuvos, Širvintos miesto bei apylinkių ilgą laiką buvo tik namų interjero dalimi. Mano vyras Petras Žemaitis daug laiko ir energijos skiria daiktų paieškoms, o aš – šių daiktų istorijoms. Kraštietės filologės profesorės Giedrės Čepaitienės paskatinti įrengėme namuose jų ekspozicijas.

Iš naumiestiečių ir aplinkinių kaimų gyventojų įsigyti, pagaminti įvairiose Vokietijos, Čekijos, Lenkijos porceliano maufaktūrose, indai liudija ne tik pasiturimą pasienio žmonių gyvenimą, bet ir poreikį puošti namus, vaišių stalus. Seniausia rinkinyje iki 1851 m. pagaminta dekoratyvinė lėkštė iš Širvintos miesto. Brangiausias mūsų šeimai  – čekiško porceliano kavos puodelis su lėkštele. Juozas ir Marcelė Žemaičiai (vyro seneliai) tarnavo pas dvarininkus Bildvietyje, iš ten parsivežė rožinį kaulinio porceliano servizą. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, grįžę iš evakuacijos, savo namų vietoje rado tik bombos išmuštą duobę. Iš krosnyje paslėptų idų išliko tik šis puodelis su lėkštute.

  Dalis indų – iškastiniai. Artėjant frontui pasienio gyventojai turėjo palikti savo namus, daugelis turtą, kurio negalėjo su savimi pasiimti, užkasė. Po karo be šeimininkų liksiose pasienio sodybose rasti daiktai į mūsų ekspozicijas atkeliavo iš tų, kurie juos rado. 

Dažno naumiestiečio ir širvintiečio namuose buvo emaliuotos skardos dirbinių druskai, svogūnams, pašluostėms, šepečiams, muilui bei indų.

Tradiciškai žemdirbiškose lietuvių šeimose pusryčiams gaspadinės virdavo barščius, kopūstienę, o pasienio miestelėnai, nusižiūrėję iš kaimynų vokiečių, jau mėgaudavosi kafija. Tą liudija mūsų turimas kavamalių rinkinukas.

Daugelis vyresniųjų prisimena rankinius mamų močiučių naudotus prietaisus malti mėsai, kimšti dešroms, formuoti sausainiams, spausti sultims, čirvablyniams kepti. Jaunesnioji karta pas mus gali susipažinti su šia jau senovine tapusia buitine technika.

Rytprūsių kraštas garsėjo alaus bravorais, kiekvienas turėjo savo firminius butelius su užrašais, logotipais, o produkciją dėdavo į ženklintas dėžes. Kaip tai atrodė, galima pamatyti mūsų ekspozicijose.

Rytų Prūsija garsėjo savo amatininkais. Jie buvo labai paklausūs ir Lietuvoje. Mūsų meistrai ne tik mokėsi amato paslapčių, bet ir įsigydavo Vokietijoje pagamintų įrankių. Turime kalvio, medkirčio, račiaus, staliaus, dailidėsdarbo priemonių. Širvintos mieste Petro senelis rado lentą, specialistams ją restauravus, paaiškėjo, kad tai pusė račiaus dirbtuvių iškabos.

Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijoje buvo gaminamos mažytės keramikinės pasakų personažų, gyvūnų, kareivėlių figūrėlės – ženkleliai. Gatvėse buvo renkamos aukos karo reikmėms, o aukotojai gaudavo tokius ženklelius. Jų buvo rasta ir Širvintoje. Keletą pasakų veikėjų figūrėlių iš 1944 m.laidos turime įsigiję ir mes.

Daugelyje naumiestiečių ir apylinkių gyventojų namuose pokaryje krosnys buvo statomos iš Rytų Prūsijoje pagamintų glazūruotaų koklių. Kai šios krosnys savo atitarnavo, jas ėmė griauti, mes rinkome jų pavyzdžius – taip susidarė gražus rinkinys.

Besidominčius kviečiame apsilankyti mūsų namuose, istorinių radinių ekspozicijoje Kudirkos Naumiestyje Dariaus ir Girėno g. 2