Tilžės Akto minėjimo dienai
2023 m. lapkričio 30 d. Vilniuje, LR Seimo lankytojų centre paminėtos
Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos (Tilžės) Akto pasirašymo 105-ųjų bei
Klaipėdos krašto susigrąžinimo 100-ųjų metinių sukaktys.
Renginį organizavo Kristijono Donelaičio draugija kartu su Mažosios Lietuvos
reikalų taryba. Publikuojame V. Šilo pranešimo tekstą.
xxxxxx
Lietuvos Respublikos Seimo paskelbtieji Klaipėdos krašto
metai baigiasi. Mūsų dėmesys Mažajai Lietuvai – ne! Tilžės Akto dienos
minėjimai yra tokio mūsų nusistatymo įrodymas.
Šiais atmintinais metais oficialiai kalbėta apie Klaipėdos
krašto prijungimą prie Lietuvos 1923-iaisias metais. Bet ne apie tai,
kad 1923-aisiais įvyko faktiškais šiaurinės Mažosios Lietuvos dalies –
Klaipėdos krašto susijungimas su Didžiąja Lietuva, jos įsiliejimas į
mūsų bendrą Lietuvos valstybę. Neakcentuota (ar net visai neminėta), kad šį
suvienijimą įtakojo Tilžės Aktas, jam teisinį pagrindą suteikė Mažosios
Lietuvos Gelbėjimo komiteto Šilutėje sukviestas Klaipėdos Krašto Seimas, vienbalsiai
nutaręs prisijungti prie Lietuvos Respublikos.
Tie, kas kalba, kad 1923-iais metais įvyko ne susijungimas,
o prijungimas, noromis ar nenoromis suponuoja, ar net teigia, kad mažlietuviai (lietuvininkai)
nelabai norėjo jungtis, o gal ir visai nenorėjo gyventi nepriklausomoje
Lietuvos valstybėje. O kas iš tikro nenorėjo susijungimo? Tai Lenkija,
praradusi šansą ateiti į Klaipėdos kraštą ir pirmoji sureagavusi į čia įvykusį Sukilimą ir į Klaipėdą atplukdusi
savo pasididžiavimą, kreiserį „Komendantas Pilsudskis“. Labai nenorėjo
jungimosi ir Prancūzija, didžioji Lenkijos globėja. Tiesa, nelabai to norėjo ir
Vokietija,pasielgusi pragmatiškai –
geriautegul Klaipėdos kraštą pasiima Lietuva, negu Lenkija – atėjus laikui, iš
šios bus lengviau atsiimti. Antantės šalių lyderės Prancūzijos pasipiktinimą
rezervuotai palaikė Britanija ir Jungtinės Valstybės (nepaisant Prezidento patarėjoRusijos ir diplomatijos
istorijos eksperto prof. FrankoGolderio 1918 m. siūlymo priskirtiatkurtai
Lietuvos valstybei ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir platų Karaliaučiaus krašto
pietinio Nemuno ruožą). Į Lietuvos pusę stojo tik Antantės narys Italijos
vadovas Benitas Musolinis.
Sėkmingoji Klaipėdos krašto karinė operacija užbaigė
Klaipėdos krašto sukilimo procesą ir lėmė faktišką šio krašto įsijungimą į
Lietuvos valstybės sudėtį. Ar tai galėjo įvykti be pačių lietuvininkų
apsisprendimo? Žinoma, kad ne! Klaipėdos karinio žygio vadas Jonas Budrys- Polovinskas
(kurio palaikai ir iš Čikagos š.m. rugsėjį perlaidoti Klaipėdoje) yra parašęs:
Nebūtų Erdmono Simonaičio, nebūtų ir Sukilimo!“ Galėjo jis pasakyti ir daugiau:
nebūtų mažlietuvių ir Lietuva būtų
likusi be Klaipėdos krašto. Taigi, politikai (ir vadinamieji istorikai),
teigiantys, kad viską padarė Kaunas, jo kariai ir kariūnai, mažlietuvius tiesiog
ignoruoja! Na, juk ir Sukilimo dalyviai savanoriai -šauliai ir vyresniųjų
klasių mokiniai (jie sudarė Sukilimo dalyvių daugumą) atvyko kovoti pakviesti
Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo komiteto (jo vadovu buvo nutylimas mažlietuvių
veikėjas Martynas Jankus, Martyno Mažvydo bendravardis).
Apie tai, kad Mažoji Lietuva turi susijungti su Didžiąja
Lietuva buvo kalbama jau seniai. Taip kalbėjo lietuvininkų tautinės draugijos
pirmininkas Jonas Vanagaitis 1905 metais Vilniaus Didžiajame Seime. Taip kalbėjo
Martynas Jankus 1917 metų Petrapilio lietuvių Seime. Ir tai nebuvo vien jų
asmeninė pozicija.
Turėtume akcentuoti, kad jau minėti Erdmonas Simonaitis,
Martynas Jankus ir Jonas Vanagaitis buvo 1918 metų lapkričio 16 dienąįkurtoslegitimios
Prūsų Lietuvos (Mažosios Lietuvos) Tautinės Tarybos iniciatoriai šią dieną
paviešinę 10 tūkstančių egzempliorių
tiražuatspausdintą politinį atsišaukimą „Lietuvininkai, pabuskit!“. Patiems
lietuvininkams (mažlietuviams) skirtas Atsišaukimas kvietė susivienyti juos ir
įsijungti į „naują, galingą, valną ir šlovingą Lietuvą“. Šio dokumento pagrindu
Mažosios Lietuvos Tautinė Taryba 1918 m. lapkričio 30 d. priėmė testamentinį
Tilžės Aktą, skirtą Lietuvos ir Antantės šalių valdžioms: „Reikalaujame
priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos“.
Tilžės Aktas mums primena, kad Mažoji Lietuva, visa – ir Karaliaučiaus
kraštas,pirmųjų lietuviškų knygų tėviškė yra lietuvių tautos etninė žemė.
Tikėkimės, kad ateis laikas ir tai garsiai pasakys ne tik Lietuvos Mokslų Akademijos
prezidentas, ne tik Lietuvos kultūros ministras, užsienio reikalų ministras, LR
Seimo pirmininkas, bet ir, įsidrąsinęs, Lietuvos Respublikos Prezidentas.
Vytautas Šilas, MLRT garbės pirmininkas
