1776 m. žiemą pas K. Donelaitį viešėjo artimas jo bičiulis Valtarkiemio pastorius J. H. Kempferis su savo draugais iš Kilgių – tėvu ir sūnum , kurių pavardė iki šiol nenustatyta.
K. Donelaitis jam parašė laišką. Iš laiško matyti, jog ta proga buvo skaityti poeto kūriniai, dainuota, skambinta fortepijonu.
Laiško teksto, rašyto vokiečių kalba, vertimas:
S. T.1
Aukštai gerbiamas,
Mano mylimas šaunus Bičiuli!
Aš esu jums skolingas už Jūsų Prakilnybės laišką iš Kilgių, todėl šis mažas raštelis turi tuo tarpu tą skolą atlyginti. Tai buvo maloni paguoda, kai mano mylimas, aukštai gerbiamas konfratras iš Valtarkiemio, taip pat mano mylimas aukštai gerbiamas Jūsų tėvas bei Jūs pats praėjusią žiemą savaitę viešėjote mūsų namuose2. Aš norėčiau senas savo ausis dažniau padžiuginti taip, kaip tuomet. Tema, kiek dar galiu prisiminti, buvo visoks didvyrių pasaulis: Dovydo ir Jonatano draugystė, Pirmųjų žmonių gaspadorystė, Laimė ir nelaimė arba rūpesčiai, o pagaliau Viltis3 ir kas su ja susiję, nes visi tokie dalykai reikalauja vilties, ypač nelaimė ir gaspadorystė. – Pagaliau mes visi girdėjoje Krizą pasakojant savo nuotykius ir karčiai apverkiant gerąjį amstrotą – taip werkė
Kad ir Akys jau kelliems iszputi pradėjo.
Kiekvienas vis šaukė:
Ak, PonAmstrot, ak! dėl ko mums numirei pernay4 –
Iš mano rašysenos bus aišku, kad daugeliu mechanikos darbų visiškai sugadinau savo ranką, ir ar beverta ją dar labiau gadinti5.
„O mihipraeteritosreferatsi Jupiter annos!“6 kažkas senovėje galvojo, rašė, o gal ir teisingai skundėsi. Jeigu aš žinočiau, kodėl jis taip kalbėjo ir skundėsi, galėčiau, galbūt, tinkamą tertium comparationis7 išvesti? Bent kiek manau, kad tuomet, kai anas žmogus tatai rašė, pasaulyje dar buvo nežinoma daugelio dalykų apie kuriuos dabar tesužinota ir kurie bus vis labiau pažįstami. Jei tatai iš tikrųjų Vergilijus, kurį kažkas taip skųsdamasis cituoja, tai bus jau daugiau kaip pusantro tūkstančio metų. Ir jeigu jis dar mūsų laikais kaip apšviestas ir tikras krikščionis tebegyventų, o kaip pasikeistų jo Iliada8 ir švelnūs jo Bukolikos tonai su įmišusiais tono lūžiais, kaip muzikos žinovai lementuodami šneka.
„Tytire! tu potulaerecubanssubtegmine fagi“9gautų visiškai kitą toną, negu, pasak Vergilijaus, savo švilpyne traukė Tytiras. Ak, kas būtų galėjęs tikėti tuo, ką krikščionys taip dažnai gieda: be dievo mums niekam nė plaukelis nenukris –
Juk žinai, kaip dabar reikia, kad tarp Ponu kalbi, ar ką sakai – reikia saugotis. Juk girdėjom, kaip Krizzui pasidarė.11 – Ak, kad dar galėčiau dirbti barometrus! Kaip mielai norėčiau tuo patarnauti. – Bet dabar tai reikš: guamuisdeficiantvires, tamenestlaudanda voluntas.12 – Be to, ir nuotolis labai didelis, pavojingas pervežimas. Tik tiek, atsakydamas, norėjau prašyti: neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte; taip pat jokio paaukštinimo vokiškame krašte nepriimti13. Gerų lietuvių šiais laikais reta. Tik nuoširdžiai linkiu ne tokios vietos, kaip Tolminkiemyje, kur gyvenama kaimynystėje su karaliaus dvaru.
Galbūt, žinomas posakis:
FelizParochia! ubinulla regia via;
Feliciorilla, ubinulla regiavilla;
Acfelicissimaista, ubinullus nobilista14 –
Ponai dėl savo galios piktnaudojimo iš tikrųjų turi blogą vardą; žinoma, pasitaiko taro jų ir teisingų krikščionių bei žmonių mylėtojų. Tokiems tepadeda dievas ir telaimina gerbimas jų šeimas. Dievas juk visur turi savųjų, – Na, užteks, -pagaliau nužemintai prašau perduoti mano nuolankius linkėjimus ten visiems ponams, kur tik mane prisimintų, ir užtikrinti, kas aš sugilia pagarba pasilieku
Jūsų ištikimas
ir atsidavęs tarnas
C. Donalitus
Tolminkiemis
1777 m. rugpjūčio 16 d.
Išnašos:
1. S. T. – Salutat Te. Lotyniškas posakis, kurio prasmė tokia: Sveikina Tave.
3. „Dovydo ir Jonatano draugystė“, „Pirmųjų žmonių gaspadorystė“, „Laimė ir nelaimė“, „Viltis“ – K. Donelaičio vokiečių kalba parašyti eilėraščiai, kuriems poetas buvo sukomponavęs ir muziką. Šie kūriniai nėra išlikę.
4. Eilutės iš „Vasaros darbų“ (217, 221 eil.). Šios lietuviškos „Metų“ citatos laiške rodo, kad K. Donelaitis skaitė bičiuliams savo poemų fragmentus.
5. K. Donelaitis plačiai garsėjo mechanikos bei optikos darbais. Vienas jį gerai asmeniškai pažinęs pastorius rašė prof. L. Rėzai: „Tuo laiku (apie 1776 m.) aš su juo susipažinau, nes daug apie jį buvau girdėjęs: apie jo mechanikos ir optikos darbus, apie jo stiklų tekinimą, barometrus, kurių vieną aš dar prieš ketverius metus turėjau ir kuris buvo visiškai puikus; apie jo dailų fortepijoną ir du klavesinus, kuriuos jis padarė, ir kurių vieną turi p. Briukas Įsrutyje“. (Cit. Iš L. Rhesa. DasJahrinvierGesangen, 1818, IX psl.).
6. Lotyniškas posakis: „O kad man Jupiteris sugrąžintų praėjusius metus!“.
12. Lotyniškas posakis: „nors trūksta jėgų, bet pagirtinas noras“.
13. Žodžiai, liudiją sąmoningą K. Donelaičio priešinimąsi Prūsijos feodalų varomai lietuvių nutautinimo politikai. Šis poeto nusistatymas plačiai reiškiamas „Metuose“.
14. Lotyniškas posakis. Vertimas:
Laiminga parapija, kur nėra karaliaus kelio;
Laimingesnė ta, kur nėra karaliaus dvaro;
Laimingiausia toji, kur nėra pono.
Nežinoma, ar šis posakis yra paties K. Donelaičio sukurtas, ar iš kur paimtas. Poetas jį įrašė ir savo užrašuose „Visokios patikimos žinios įpėdiniui“ (paskelbta Fr. Tecnerio „UnsereDichterinWort und Bild“, VI, 1896, 18 psl.).
