Kai ekskursantams pasakodavau apie Kantą prie jo kapo ar paminklo jam šalia universiteto pastato, dauguma nelabai atidžiai atidžiai klausydavosi mano pasakojimų. Dairėsi aplinkui ir varnas skaičiavo. Ekskursijų grupių būdavo įvairių. Iš Vilniaus, Kauno Rotary klubų nariai tarp jų buvę ministrai, žinomi gydytojai kelionėmis išmaišę po pasaulį, ir iš kaimo bendruomenių lietuvaičiai.
Iš Žemaitijos vienos kaimo bendruomenės vienas traktorininkas manęs paklausė, o kas yra filosofija?
Aš nedaug galvojęs ir atsakiau: naktį, kai ryškiai šviečia žvaigždės, užversk galvą į dangų, ir pagalvok. Kiek daug šviesulių? Ir, paklausk savęs, ar Visata begalinė,
ar ji turi pabaigą ir ją sukūrė Sutvėrėjas?
Tai du požiūriai į pasaulį: dvasinis ir materialistinis.
Arba dar konkrečiau: tu renkiesi ūkininkavimo būdą; dirbi su savadarbiu traktoriumi arba imi kreditą ir perki naujausią su kompiuteriais ir kitais ,,techno”… Rizikuoji, nes imi kreditą, bet gali pasiekti daug aukštesnį našumą. Tai du pasirinkimai dvi filosofijos, siekiai ir tai galima pavadinti savotiška tavo filosofiją į savo ateitį ir šiandieną.
Arba tas pats su veisliniais paršeliais; ar karvėmis…
Kiekvieną kartą , kai buvoju Karaliaučiuje (Kaliningrade), o tai buvo daug sykių. 2009 metais Kaliningrado dailės galerijoje surengiau personalinę fotoparodą ,,Gurbšilio žmonės”, kurios eksponavimą parėmė mūsų šalies Kultūros ministerija . Tuomet galerijos šeimininkai, man paskyrė neįtikėtinai didelį plotą dvi sales 200 kv./m 2 ploto, kad reikėjo pagalvoti ,kaipo išdėstyti ekspoziciją. Parodos atidaryme dalyvavo mūsų konsulas, viskas paraėjo sklandžiai , gražiai. Kaliningrado pagrindinis laikraštis tuomet parašė straipsnį apie parodą ,,,Žiznj, kakaja ona est” (rus)., ( ,,Gyvenimas, toks koks yra”).
Tuomet santykiai su kaimyniniu kraštu gražiai plėtojosi. Kultūros diplomatų, filosofo Arvydo Juozaičio, Romano Senapėdžio ir kitų pastangomis buvo siekiama bendrauti meno kalba. Tuomet ne vienas mūsų dailininkas fotografas, čia surengė parodas, muzikantai – koncertus.
Bet šį karta ne apie tai…
Immanuelio Kanto , gimusio 1724 metais balandžio 22 d dieną ir šiomis dienomis pažymint vieno žymiausių filosofų 300 metų gimimo jubiliejų verta ir pasidomėti ir bent paviršutinišku žvilgsniu perbėgti per šios asmenybės biografiją.
.. Daugelis mūsų nesidominčių filosofija, Kanto vardas kažkaip užkimba atmintyje, kai ekskursijos metu aplanko I. Kanto kapą , šalia Karaliaučiaus Katedros. Kapas per karo sugriovimus ir ideologines diversijas sunaikinat viską , kas nesovietiška, nebuvo sunaikintas ir iki šių dienų išsaugotas.
Senojo universiteto pastato šalia Katedros saloje neišliko. Ir už Priegliaus jau kitas Albertinos pastatas , per karą sugriautas ir vėl atstatytas. Čia paminklas I. Kantui.
Čia vaikščiojo Kantas, Čia buvo nedidelis Kanto namelis, kur jis pas save I namus sukviesdavo studentus. Tuomet buvo ir tokia tvarka, profesoriai paskaitas skaitydavo ir ne auditorijoje, o namuose. Dabar šioje vietoje – viešbutis ,,Kaliningrad”.
Apie Kantą sklido legendos dėl jo darbštumo, praktiškumo, sveikos gyvensenos. Savo namelyje Kantas pietums kviesdavo ne daugiau kaip devynis asmenis, kad galėtų su visais vienu metu palaikyti pokalbį.
Dabar I. Kanto gyvenimo ženklų beveik neišlikę. Antrasis pasaulinis karas, ir sovietinė paveldo samprata, kai viskas reikia griauti ir statyti naują komunistinį gyvenimą. Karaliaučiaus senųjų pastatų nedaug teišliko, bet jų dar yra.
Pirmoji žinia apie didįjį mąstytoją lietuviškai buvo išspausdinta taip pat vėlai 1864 m. Ir tik nuo 1900 m. jo vardas kiek dažniau minimas lietuvių spaudos puslapiuose. XX amžiaus pradžioje daugiausiai dėmesio buvo skiriama lietuviškos jo kilmės klausimui. Deja, reikia pasakyti, kad tiek raštai ir postringavimai daugiau panašėjo į naivų nacionalinių ambicijų tenkinimą , negu į rimtesnius mokslinius svarstymus, – teigia filosofo biografijos tyrinėtojas J. Tumelis.
Kanto tėvas Johanas Georgas kilęs Karaliaučiaus diržininkas, balnius, jo prosenelis buvo iš Mažosios Lietuvos, Klaipėdos krašto. Jo motina – Ana Regina Reiter turėjusi didelės įtakos sūnaus auklėjimui. Jis buvo iš vienuolikos vaikų šeimos, iš kurių išgyveno tik trys, be Imanuelio, dar vienas brolis ir jauniausioji sesuo. Teisingiau galvoti, kad Kanto vardui esant tipišku vakarų baltų vardo trumpiniu, jo tėvas buvo kilęs iš senųjų prūsų arba kuršių. Kaip Mantas iš Mantamino, taip ir žinomi trumpiniai Kanthe, Kante jau XIII ir XIV a., kaip ir vardai Cantemynne, Cantewille, Milikante. Iš trumpinio ir Cantele, Kantenne.
Tačiau teiginiai, kad Kantas kilęs iš lietuvių – nepagrįsti.
Po Frydricho gimnazijos Imanuelis studijuoja gamtos mokslus, matematiką ir fiziką Albertinoje. 1749–1750 m. Kantas dirba Jučiuose/Judčene pastoriaus Anderšo vaikų mokytoju. Po to jis gauna filosofijos daktaro laipsnį Albertinoje ir nuo 1770 m. iki savo mirties (1804 m. vasario 2 d.) jis buvo logikos ir metafizikos profesorius.
Visi I. Kanto darbai, ypač „Grynojo proto kritika“ (1781), pradeda kritinės filosofijos epochą. Jo veikalai turėjo didelę reikšmę vokiečių ir visos Europos dvasinei kultūrai.
Kantas manė, kad filosofija turi atsakyti žmonijai mažiausiai į keturis klausimus:
Ką aš galiu žinoti?
Ką aš turiu daryti?
Ko aš galiu tikėtis?
Kas yra žmogus?
I. Kantas pakėlė Karaliaučiaus universitetą iki prestižinio (iki tol Berlyne vyravo nuomonė, jog važiuoti dirbti į Karaliaučių –tai šiais laikais tariant tarsi būti ištremtam Sibiran), besivaduojančio iš provincijos gniaužtų ir siekiančio tarptautinio lygio.
I. Kantas, atrodo, mokėjo lietuviškai. Dabar jau sunku pasakyti, ar jis tą kalbą išmoko tėvų namuose, ar vėliau. K. G. Milkaus lietuvių kalbos gramatikos, išleistos 1800 m., pratarmėje jis rašo: „Lietuvių kalbos grožis bei ypatingas jos pobūdis yra pakankami motyvai, kad toji kalba būtų išsaugota, kad jos būtų mokoma mokyklose ir ją vartotų bažnyčiose. Nekalbant jau apie tai, kaip svarbu ir naudinga valstybei turėti tokią unikalių bruožų tautą, būtina dar pabrėžti, jog lietuvių, gyvenančių dabar susispaudus nedidelėje teritorijoje uždarą, net, sakyčiau, izoliuotą nuo kitų tautų gyvenimą, kalbos senumas ir grynumas turi neįkainojamą vertę mokslui (kalbotyrai), ypač tautų kraustymosi istorijai.“
Xxx
Kiekvieną kartą kai vesdamas ekskursiją po Karaliaučių ir sustodamas ties I. Kanto pasivaikščiojimų maršrutais: senasis universitetas, , jo namai, Karališkosios pilies vieta, kapas šalia Katedros aš pagalvodavau, ką mano keliautojams papasakoti?. Filosofijos teorijas dėstyti, į kurias aš pats nesu įsigilinęs, nors esu skaitęs jo veikalų. Mane žavi aštri ir taikli I. Kanto mintis: štai pateikia savo oponentų teiginį, kur sakoma , kad yra taip , jis išdėsto, kad yra visai kitaip…
Man įkandamiausias veikalas ,,Antropologija pragmatiniu požiūriu. Apie būdą pažinti tiek žmogaus vidų, tiek išorę”.
,,Grynojo proto kritika” – daug sunkesnis, teorinis darbas. Turime padėkoti, kad šiuos veikalus į lietuvių iš vokiečių kalbos išvertė Romanas Plečkaitis, ir vėliausią leidimą išleido 2013 m. leidykla ,,Margi raštai”, direktorius Sigitas Ladukas.
Vesdamas ekskursijas po Mažąją Lietuvą aš įsitikinau, kad apie I. Kantą žmonėms geriau kalbėti ne teorijas, o apie filosofo asmenybės bruožus.
Šis kuklutis, šiek tiek kuprotas vyriškis , būdamas silpnos sveikatos , sugebėjo išsiugdyti save tvirtu , ištvermingu ir kūrybingu, darbingu iki gilios senatvės. Visi žino apie I. Kanto pedantiškumą, gyvenimą pagal grafiką. Jei I. Kantas praėjo šaligatviu pasiremdamas lazdele.,Karaliaučiaus kaimynai net nežiūrėdami į laikrodį žinodavo: vadinasi, yra tokia valanda ir minutė į minutę…
Galbūt racionalu, gal ne. Į svečius pas save jis kviesdavo ne daugiau devynių žmonių , susodindavo už elipsės formos stalo . Tam, kad būtų įmanomas bendras pokalbis -vienas kalba , kiti klauso, o ne plepa grupelėmis. O kalbėdavo daugiausia – jis.
Prieš pat mirtį Immanuelį Kantą paklausė: kas Jums gyvenime buvo ir yra mieliausia; jis atsakė – DIRBTI.
… I. Kantas buvo gyvas priekaištas ir antipodas mūsų turistams dėl jų tuštybės ir tingėjimo skaityti knygas. Jis iš Karaliaučiaus per savo gyvenimą nebuvo išvykęs, išskyrus tą trumpą laikotarpį, kai mokytojavo Jučiuose. Jis pasaulį matė savo viduje, savo galvoje. Ir jam nereikėjo tenkinti savo tuštybės begalinėmis kelionėmis.
Valentinas Juraitis
Autoriaus ir archyvinės nuotr.
Kanto veikalus į lietuvių iš vokiečių kalbos išvertė Romanas Plečkaitis, o vėliausią knygų leidimą išleido 2013 m. leidykla ,,Margi raštai”, direktorius Sigitas Ladukas.
Karaliaučius. 2018 m.
Per karą sugriauto Albertinos universiteto vietoje atstatytas naujas pastatas.
