Kultūros tyrinėtojų pripažįstama, kad valstybės ir tautos kultūros pažinimui gali pasitarnauti ir apsilankymas vietos kapinėse. Jos iškalbingai atspindi tautos kultūrinę savimonę. Iki esminių pokyčių II pasaulinio karo metais apie Mažosios Lietuvos ir jos sudėtinės dalies Klaipėdos krašto gyventojų pagarba mirusiems taip pat galima buvo spręsti apsilankius vietos kapinėse.

Senųjų gyventojų evakavimas, pasitraukimas, tremtis, taip vadinama repatriacija 1944 ir vėlesniais metais pakeitė krašto gyventojų sudėtį – XX a. II pusėje senieji gyventojai liko neskaitlinga gyventojų mažuma. Krašto pasiturintys ūkininkai, mokytojai, kunigai, tarnautojai, kita inteligentija turėjo nedelsiant pasirinkti – arba pasitraukti iš raudonosios armijos puolamo krašto, arba Sibiro tremtis.

Per stebuklą krašte išlikusiems seniesiems gyventojams teko patirti neregėtą pažeminimą. Religingumas, kaip ir krikščioniškoji pagarba mirusiųjų atminimui taip pat pateko į sovietinio režimo nemalonę. Persekiojami liuteronų tikėjimą išpažįstantys krikščionys – neleidžiama atstatyti bažnyčių, o išlikusios – paimamos nebūdingoms ūkinėms funkcijoms atlikti. Jose įkurdinami kolūkių sandėliai, malūnai ir kita. Persekiojami kunigai už katechetinį vaikų ir jaunimo mokymą. Ilgainiui nebelieka maldos namų, uždaromos ir naikinamos senosios miestų kapinės, o ištuštėjusių kaimų ir miestelių kapinės beviltiškai nyksta. Nelikus senųjų gyventojų, nebėra ir kam jomis pasirūpinti.

Sąjūdžio atgaiva sukėlė naujas viltis išlikusiems seniesiems Klaipėdos krašto gyventojams. Minėtina, kad jau įsteigus 1989 m. gegužės 27 d. kraštiečių sambūrį Lietuvininkų bendriją „Mažoji Lietuva“, buvo nutarta pasirūpinti ir Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų kapinių tvarkymu – visokeriopai ir neatidėliojant. Susiėjimo vienoje iš rezoliucijų „Dėl kapinių“ išsakyti svarbiausieji rūpesčiai: Sudaryti galimybę evangelikų liuteronų bendruomenėms turėti atskiras kapines, ypač saugoti nuo sunaikinimo senąsias lietuvininkų kapines. Žinoma, kraštiečiai pagal išgales jau ir anksčiau savo tėviškėse rūpinosi kapų priežiūra, aptvėrimu, žolės šienavimu. Tai buvo geruoju pavyzdžiu ir kitiems – karts nuo karto su dėkingumu apie tai buvo rašoma ir Klaipėdos krašto evangelikų leidinio „Keleivis“ (leistas 1992-1996 m.) skyrelyje „Kronika“.

Taigi, antrąją steigiamojo Bendrijos susiėjimo dieną kraštiečių tuo ir pasirūpino – vienas būrelis pasuko į Karklės kapinaites, kad pagražinti kapus gėlėmis, išgrėbstyti takelius, o vėliau pagiedoti ir pasimelsti kapinių šventėje. Didesnysis būrelis išvyko į iškilmingas susiėjimo pamaldas Šilutėje ir kapinių tvarkymo talką Bitėnuose. Kaip ir visuomet tokiu atveju pasiteiravau Bendrijos seimelio pirmininko Viktoro Petraičio: Ką pasiimti – grėblį, o gal kirvuką ir pjūklą? Nedvejojant buvo atsakyta, kad šį kartą bus reikalingesni kirvis ir pjūklas.

Po pamaldų Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčioje susiėjimo dalyviai iškeliavo į Bitėnus. Trumpai stabtelėję prie Rambyno kalno ir apsilankę Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, publicisto, spaustuvininko, vieno „Aušros“ leidėjų Martyno Jankaus muziejuje, visą popietę skyrė kapinių tvarkymui. Tarp savanorių galėjai matyti ir liuteronų kunigą Joną V. Kalvaną jaunesnįjį (1948-2003), kuris į pamaldas Šilutėje ir talką Bitėnuose buvo atvykęs iš Tauragės.

Bitėnų kapinėse buvo išlikę nemažai kapų. Paminklai ir tvorelės apnykusios, bet vis dar matomos. Kapus vis labiau gožė medeliai, krūmynai. Atmintyje – išjudintas antkapėlis su pavarde Bormann. Viską rūpestingai ir neišskirdami mėginome išsaugoti ir sutvarkyti. Sutvarkėme ir minėtą antkapėlį – ir šiandien ten žydi gėlės. Prie įėjimo į kapinaites pamėginome nugrėbstyti senus lapus – jų čia buvo labai storas sluoksnis. Daug metų lapai krito ir krito, sudarydami storą sluoksnį, pro kurį negalėjo ir joks žolynėlis prasikalti. Tą dieną ir lapų šusnis įveikėme, ir kirtome bei pjovėme ne vietoje išsikerojusius medelius, krūmynus.

Neužilgo, birželio 17 d. (šeštadienis) Bendrijos nariai išvyko į Klaipėdos krašto šiaurinę pusę – tvarkė Vėveriškių bei Jankaičių kaimų kapinaites.

1991 m. gegužės 25 d. Bendrijos III susiėjimas vėl susirenka Klaipėdoje. Jo metu buvo priimta rezoliucija „Dėl Ramabyno-Bitėnų komplekso statuso“. Rezoliucijoje be kitų sprestinų klausimų atkreipiamas dėmesys ir į kapinių tvarkymą: Tautinio atgimimo metais privalome atgaivinti senąjį Mažosios Lietuvos dvasinį centrą. Senose Bitėnų-Užbičių kapinaitėse norime kurti Mažosios Lietuvos veikėjų panteoną. Jau steigiamajame susiėjime bitėniškė Elena Grigolaitytė-Kondratavičienė (1910-1995) pasidalino ne tik labadieniais ir sveikinimais iš Bitėnų, bet vienišumo jausmu. M. Jankaus muziejui reikalinga ir labai laukiama etnografinė ir kita medžiaga apie lietuvininkus. Minoriškai nuskambėjo ir labai atviras prisipažinimas: Anapus Nemuno – Ragainės žiburėliai. Jie sušvyti vakarais, tačiau nieko nebesako lietuviui, esančiam šiapus Nemuno…Taigi šiai moteriškei, tuomet baigiančiai aštuntąjį savo amžiaus dešimtmetį ir ją aplankančioms dviem dukterims Birutei Kondratavičiūtei-Ramanauskienei bei Irenai Kondratavičiūtei-Karklelienei teko rūpintis ir nemažomis kapinaitėmis.

Matyt, tie 1991 m. Bitėnų atgaivai buvo lemtingi. Teko garbė dalyvauti Vydūno draugijos metiniame susirinkime (1991 m. balandžio 27 d. Vilniuje). Savo pasisakyme palaikiau mintį, kad nesant galimybės Vydūną perlaidoti Tilžėje, Bitėnai – tinkama vieta Vydūno palaikų sugrįžimui. Rambynas tiek daug kartų lankytas Vydūno, jo bendražygių.

1991 m. birželyje dr. Vaclovo Bagdonavičiaus ir jo vadovaujamos Vydūno draugijos iniciatyva sudaroma vyriausybinė Vydūno 125-mečio jubiliejaus komisija su Kultūros ir švietimo ministru Dariumi Kuoliu priešakyje. Birželyje Bitėnuose įvyksta ir Mažosios Lietuvos panteono kūrimo, perkeliant Vydūno, M. Jankaus palaikus iš Vokietijos, aptarimas, diskutuota dėl architektų Marijos ir Martyno Purvinų parengto kapinaičių sutvarkymo projekto.

Birželio 6-22 dienomis Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ devyni atstovai keliauja į Vokietiją. Aplanko M. Jankaus, Vydūno, Erdmono Simonaičio, kun. prof. Viliaus Gaigalaičio kapus ir tariasi dėl jų palaikų pargabenimo į Lietuvą. Tuomet mokytojas ir liuteronų kunigas Fricas Skėrys (1919-1994), pasitikęs kraštiečius, prisipažino: Pagaliau sulaukiau ir savųjų.  

Rugsėjo viduryje Vydūno draugijos ir šilutiškių kvietimu iš visos Lietuvos suvažiuoja Vydūno mylėtojai, pasekėjai – Bitėnų kapinaitės pradedamos ruošti Vydūno palaikų sugrąžinimui į tėvonijų kraštą iš Vokietijos. Po minėtų pirmųjų tvarkymų čia ir vėl reikėjo gerokai paplušėti – ne tik ravėti ar grėbeliu pagražinti…

Spalio mėnesio trečioji savaitė paženklinta ypatingais įvykiais – dr. V. Bagdonavičius iš Detmoldo parlydi karstą su Vydūno palaikais. Kas galėdamas skuba į Lazdijus – vakarėjant prie Lenkijos-Lietuvos valstybinės sienos su jauduliu pasitinkame transportą ir žmones, gabenančius Vydūno palaikus. Tuomet sienos vis dar buvo lyg aklinos, neįveikiamos – tautos šviesulio palaikų sutiktuvės buvo ir dvasiškai pakylėtos, ir pagarbos apeiga paženklintos.

Po sutiktuvių Lazdijuose teko nuvykti ir į Šilutę – su Vilniaus liuteronų choristais giedota prie Vydūno karsto. Pagerbimu vis rūpinosi ir kraštietė dailininkė Ieva Labutytė iš Vilniaus.  Jau Bitėnuose, kur Vydūno palaikus palydėjo ir apeiginis „Kūlgrindos“ folkloro ansamblis, I. Labutytė įdavė Mažosios Lietuvos trispalvę žalią-baltą-raudoną ir įpareigojo prie kapo duobės ja uždengti karstą – Vokietijoje laidotas pagerbiat tautine vėliava, o savajam krašte – su krašto vėliava.

1992 m. liepos paskutiniąją savaitę (nuo 26 d.) teko ir vėl laimė keliauti į Bitėnus – stovyklauti pirmojoje vydūniečių stovykloje. Algimantas Jucevičius, aistringas keliautojas ir Vydūno draugijos aktyvus veikėjas surinko reikalingą turistinį inventorių ir visa tai nugabeno mikroautobusu į Bitėnus. Ten pat su žmona Aušrele ir penkiamete dukra Astute atvykome ir mes. Stovyklavome tuometinio M. Jankaus muziejaus kieme – ten ir palapinės, ir valgio gaminimas, ir mieli širdžiai vakarojimai. Vydūniečiai buvo pasiryžę maitintis vegetariškai. Tai taipgi buvo viena iš stovyklos vertybių, kuriomis pasidalino vydūniečiai. Nuolatos stovyklautojus globojo ir buvusi mokytoja bei M. Jankaus muziejaus pirmoji vadovė Birutė Žemgulienė ir jos vyras mokytojas Kazimieras Žemgulis. Ant jų ūkinio trobesio linksmai kleketavo gandrų šeimynėlė.

Kitą dieną jau darbavomės Bitėnų kapinaitėse. Elena Kondratavičienė turėjo nemažų rūpesčių kaip palaistyti kapinaičių gėles. Per keliuką buvo apleista šaltinio versmė – su bendražygiu iškuopėme versmę, iškėlėme seną prieškarinę vonią, kurią puošė lyg ir liūto kojos. Įrengėme medinius laiptelius, pakėlėme versmės vandenis – du ar trys kibiraičiai vandens jau buvo nešami gėlių laistymui. Beje, iš augančių daugiamečių melsvių kerų taip pat buvo atidalinta daigų bei kitur prie kapų ir takų pasodinta.

Vieną vakarą ir Elena Kondratavičienė ėjo su stovyklautojais vakaroti – nusileidome prie Nemuno. Bitėniškė pasipasakojo kaip laiveliu per Nemuną keldavosi į Ragainę, kur buvo ir krikštyta, ir konfirmuota. Kai dabar buvo nukeliavusi, rado buvusioje apniokotoje bažnyčioje moteriškę. Ten – ir baldų parduotuvė, ir gyvenamieji kambariai. Toji moteriškė pasakiusi kažkokį žodį panašų į cirkas. Negi šventnamyje toks galėtų būti – ne, tai cerkvė arba rusų ortodoksų bažnyčia. Paaukojo pinigėlį ir šiam šventnamiui – ekumeniškai pasielgė, pasidžiaugdama, kad į Martyno Mažvydo ir josios evangeliškąją protestantų bažnyčią sugrįžta tarnystė Dievui…

Viena diena buvo paskirta ir Tilžės, o dabar Sovietsko aplankymui. Su laimingaisiais į Tilžę keliavo ir žmona su dukrele, dairėsi Vydūno ir kitų lietuvių šviesuolių mieste. Žinoma, Tilžė nebe tokia, kaip Vydūno laikais, bet ten jo žingsnių aidas pasiliko, lietuviškoji veikla skleidėsi. Tebestovi ir širdžiai mielas namas, kuriame 1933-1944 m. gyveno Vydūnas.

Šiandien Bitėnų kapines puošia metaliniai vartai, pagaminti pagal architektų Martyno ir Marijos Purvinų projektą. Jų viršutinėje dalyje iškalti Vydūno žodžiai „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Kapinių teritoriją medine tvora Bitėnuose vykstančių stovyklų metu aptvėrė Vydūno draugijos nariai. Kapines pagražina šilutiškio gamtininko Juliaus Balčiausko pasodinti dekoratyviniai medžiai ir krūmai.

Nebesutiksi jau šiandien Bitėnuose Elenos Kondratavičienės. Vokiečių žurnalistė, filmų režisierė Ulla Lachauer vis lankė ir kalbino pasakojimams dosnią bitėniškę, o galiausiai išleido knygą „Rojaus kelias“. Čia – ir kaimo istorija, ir  jos žmonių likimai.

Kasmet gegužės mėnesį Elenos Kondratavičienės dukterys, artimieji, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariai keliauja į Bitėnų kapinių šventę, kur su giesme, malda prisimenami visi čia palaidoti. Su jais ir krašto iškilieji – mąstytojas ir filosofas Vydūnas, spaustuvininkas ir visuomenininkas Martynas Jankus, žurnalistas ir muzikologas Valteris Kristupas Banaitis, spaudos darbininkas, Tilžės akto signataras Jonas Vanagaitis ir jo žmona Marija, tragiškai žuvęs prieškario Lietuvos pasienietis Aleksandras Žvinakis, Tilžės akto signataras, gydytojas, visuomenės veikėjas Valteris Didžys ir jo žmona Liudvika. Kapuose pagal architektų Marijos ir Martyno Purvinų projektą pastatytas ir atminimo paminklas liuteronų kunigui, poetui Kristijonui Donelaičiui.

Vydūno draugijos vadovų ir narių ilgametės visuomeninės pastangos prikeliant ir puoselėjant Bitėnų kapines – akivaizdžios visiems. Dabar tai ir vietos savivaldos – Lumpėnų seniūnijos rūpestis, kapinių prižiūrėtojos Danutės Ilgevičienės darbo baras.

Pabaigoje norėtusi priminti dr. V. Bagdonavičiaus palinkėjimą – susigrąžinkime Vydūną visomis prasmėmis. Pagerbkime atminimą, naujai atsiverskime ir perskaitykime jo parašytas knygas. Tyrinėtojas parengė Vydūno raštus, kartu su Vydūno draugija išleido ne vieną mąstytojo ir filosofo knygų pakartojimą.

Vėl praverstų aktualizuoti Vokietijoje išleistą (vokiečių ir lietuvių k., 1947 ir 1948 m.) Vydūno traktatą „Gyvenimas Prūsų Lietuvoje apie 1770 m., kaip jį vaizdavo Kristijonas Donelaitis“, iliustruotą iškilaus XX a. lietuvių menininko Vytauto K. Jonyno grafikos darbais.

Vytautas Gocentas,

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ narys