Šių metų rugpjūčio 12 d. kreipėmės į Vytauto Juozapaičio vadovaujamą LRS Kultūros komitetą autentiškųjų baltiškųjų Karaliaučiaus krašto vietovardžių vartojimo klausimu. Siūlėme, kad dabar, kai lietuviai vis drąsiau atsisako sovietinio karinio paveldo, paraginti Valstybinę Lietuvių kalbos komisiją priimti nutarimą leidžiantį žiniasklaidoje (ir kitur) drąsiau vartoti senuosius, ne vieną amžių gyvavusius, baltiškuosius vietovardžius kai kalbama ar rašoma ne tik apie įvykius iki 1946-47 metų (tuomet visi krašto vietovardžiai buvo pakeisti į išgalvotus rusiškus). Pavyzdžiui, „šiais metais mokinių ekskursija nuvyko į Tolminkiemį (ne į Čistus Prūdus !) aplankyti Donelaičio“. Dabar gi, pagal Komisijos logiką reikėtų sakyti nuvažiavo „į Čistus Prūdus“, nes lietuviškus krašto vardus šių dienų tema galima būtų vartoti tik tuomet jei jų oficiali rusiška forma savo šaknimi sutaptų su istorine lietuviška. Deja tam tiktų tik vietovardis Žiliai (rus. Žilino), Dumnava (vok. Domnau, rus, Domnovo), na, dar ir Kumėnai (rus. Kumačiovo). O gal, visgi, ir Vėluva (rus. Znamensk – prof. P.Pakarklis rusams išaiškino, kad tikras šio miesto vardas Vėliava, tai jie jį ir išvertė į Znamensk)? Tik tiek. Likę Donelaičio žemės vietovardžiai turėtų palaukti kitų komitetų ar kitų komisijų sprendimo arba kol Rusijos Federacijos imperija subyrės…
Susidarė įspūdis, kad Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomi mūsų politikai-seimūnai ir valdininkai vengia rimčiau darbais pakovoti už savo valstybės tautinius interesus… Ką gi, nepaisant visko, mes arkime savo vagą!
Pridedu MLRT, LRS Kultūros komiteto ir Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos raštus.
Vytautas Šilas
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas
