Dailininkas Romanas Borisovas: Lietuvininkų ženklai Karaliaučiaus krašte

Vilniuje, Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje, veikia klaipėdiškio dailininko Romano Borisovo naujausių architektūrinių akvarelių paroda. Žinomo menininko darbštumas ir kūrybiškumas stebina – atrodo visai neseniai vyko jo kelios parodos Vilniuje, vėliau – Berlyne ir Sankt Peterburge, Malborke (Lenkija) ir Lemonte (JAV), Klaipėdoje ir Karaliaučiuje. Ir štai vilniečiai vėl gali susipažinti su unikaliais R. Borisovo darbais. Šį kartą parodoje kelios temos: senasis Vilnius, nykstanti ir naikinama Mažoji Lietuva ir marinistinė. Dėmesys jūrai nestebina – juk R. Borisovas yra ir aktyvus buriuotojas, neseniai dalyvavęs lietuvių buriuotojų žygyje aplink pasaulį, skirtame Lietuvos tūkstantmečiui. Jis buvo įguloje, kuri jachta perplaukė Indijos vandenyną – nuo Pietų Afrikos iki Australijos. Dailininkas ne tik buriavo, bet laisvalaikiu liejo akvareles.

 O senosios, griūvančios ir neprižiūrimos architektūros meninis įamžinimas – senoji dailininko aistra. Jaunystėje jis išvaikščiojo ir dailininko žvilgsniu įvertino senąjį Vilnių, jo bažnyčias, rūmus ir užkaborius, senamiesčio kiemus, į kuriuos retas prašalaitis teužsukdavo.  Dailininko akiratyje atsirado ir Karaliaučiaus kraštas, kurį dabar administruojanti Rusija, deja, dažnai barbariškai elgiasi su išlikusiu kultūriniu paveldu.

„Skaudanti žemė“

Prisiminė man ir jo parodos Lemonte katalogas, kurio įžangoje poetas Justinas Marcinkevičius, Karaliaučiaus kraštą pavadinęs „skaudančia žeme“, rašo: „Istorijos dramatizmas žvelgia į mus ir iš Romano Borisovo akvarelių. Fantastinė, siurrealistinė griuvėsių architektūra, liudijanti buvusi linijų ir formų grožį, jau tik primenantį gyvenimą, dvasios stiebimąsi aukštyn. Lyg nutrauktos maldos arba giesmės fragmentai“. R. Borisovo akvarelės – tai meniškai įprasminta dokumentika, jose tarsi sustabdytas laikas, verčiantis mus stabtelėti, susimąstyti apie tikrąsias praeinančių epochų vertybes, kurios mums dar ilgai darys įtaką.

Karaliaučiaus krašto architektūrinio paveldo europinė reikšmė yra didelė, todėl suprantama ir būtinybė bendromis pastangomis rūpintis jo likimu. Jose jaučiu praėjusiųjų amžių didybę ir aukštą kultūrą, kurią, beje, šalia vokiečių kūrė ir lietuvninkai. Be to, aukščiausio intelekto lietuvių kultūros puoselėtojai – Mikalojus Daukša, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Gediminas Rėza, Vydūnas… Todėl labai įvertinu dailininko Romano Borisovo indėlį plėtojant šias idėjas. Todėl jos visada su pasisekimu buvo demonstruojamos įvairiose parodų salėse. Ne išimtis ir šioji paroda Vilniuje, kurioje demonstruojami 2008-2010 metais sukurti darbai.

Beje, R. Borisovo parodą Berlyne aplankęs Tilžėje gyvenusio žymaus lietuvių filosofo ir menininko Vydūno (Vilhelmo Storastos) giminaitis daktaras Wolfgangas Storasta sakė: „Mane labai sudomino Romano Borisovo akvarelės. Jos yra nuostabios meniniu ir įspūdingos istoriniu požiūriu”.

Romanas Borisovas, kalbėdamas per Vilniaus parodos atidarymą, prisipažino, kad jam dažnai skauda širdį matant nykstančius Karaliaučiaus krašto architektūros paminklus. Jų nebylus skundas ragina imtis pieštuko ar teptuko ir užfiksuoti tai, kas liko, bet kas gali greitai visiškai išnykti.

Dailininkas teisus. Po karo šį klestintį vokiečių ir lietuvninkų apgyvendintą kraštą okupavusi Sovietų Sąjunga visą laiką ten jautėsi ne šeimininkė. Vietiniai žmonės, nespėję pabėgti, praktiškai buvo visi sunaikinti. Likęs kultūrinis paveldas, architektūra buvo niokojami, griaunami. R. Borisovas bando gelbėti atmintį, menine kalba užfiksuoti tai, ko jau rytoj gali nebūti.

Širdyje – Mažoji Lietuva

R. Borisovas gimė Vilniuje 1949 m. gegužės 11 dieną. 1973 metais baigė dizaino specialybę Vilniaus dailės institute. Nuo 1983 metų – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Jis kūrė plakatus, iliustravo knygas, projektavo baldus, vaizdinę reklamą, firminius ženklus, rengė parodų projektus. Šiuo metu projektuoja, rengia bei vykdo įvairius meninius užsakymus Lietuvoje, Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse.

Jo darbų yra įsigiję muziejai, privatūs asmenys Lietuvoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Italijoje.

Dailininkui akvarelės liejimas – dvasinė atgaiva ir savotiška meditacija. Tai priemonė kilniems kultūrologiniams tikslams realizuoti, kartu tai ir meninės individualybės įprasminimas.

Dailininkas nuo seno domisi ir Mažąja Lietuva. Jo mama, kilusi iš Mozūrijos, dažnai pasakodavo apie nežinomą kraštą prie Aisčių marių – Rytų Prūsiją, jos didingą praeitį. Tėvų namuose buvo sukaupta turtinga biblioteka, todėl būsimas dailininkas dažnai atsiversdavo knygas apie dar nepažintas šalis, miestus – taip jis susidomėjo ir Europos urbanistikos raida, architektūros istorija. Mėgino daugiau sužinoti ir apie Rytų Prūsiją, mamos pasakojimų kraštą.

Tam pasitarnavo ir dar vienas įvykis – kartą tėvas, vykdamas į tarnybinę komandiruotę į Karaliaučių, pasiūlė kartu keliauti ir jam. Būsimas dailininkas, vos šešiolikos metų paauglys, pateko į šį stebuklų kraštą. Neregėti rūmai ir pilys, šliuzai ir kanalai – viskas lyg pasakoje. Tačiau ta pasaka kėlė ir susirūpinimą – karo sugriovimų tikrovė pasirodė daug kraupesnė, nei jaunuolis galėjo ligi šios kelionės įsivaizduoti. Tos kelios dienos jam paliko neišdildomą įspūdį – viską iki šiol prisimena taip ryškiai, tarsi į Rytprūsius būtų keliavęs vakar. Ir tuomet jau daug piešė. Todėl tie piešiniai, piešti tuomet Karaliaučiuje, tapo savotiška ilgo kelio, kurį dailininkas simboliškai vadina „Manieji Rytprūsiai“, pradžia. Greitai įvyko ir kita būsimo dailininko pažintis su šiuo kraštu – jis buvo pašauktas į sovietų kariuomenę ir nusiųstas tarnauti į Kaliningrado sritį. Tai turbūt paskatino dailininką neseniai persikelti gyventi į Klaipėdą, arčiau savo pamėgtos temos pirminių šaltinių.

Apibendrinant dailininko kūrybinius ieškojimus, galima pastebėti, kad greta autoriaus marinistinės tematikos, gausios gimtajam Vilniui skirtos kūrybos dalies, didžiausias dėmesys skiriamas kraštui prie Aisčių marių. Galima drąsiai teigti, kad Mažosios Lietuvos tematika jo kūryboje ir gyvenime užima išskirtinę vietą. Dailininkas yra nuliejęs daugybę akvarelių, kuriose meniškai įprasmino konkrečių šio kadaise klestėjusio krašto statinių, pilių, bažnyčių.

Visa tai atsispindi ir naujoje jo parodoje Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje. Paroda veiks iki kovo 14 dienos.

Vytautas Žeimantas

www.lzs.lt

——————-

V.Žeimantas – ilgametis žurnalistas, leidinių redaktorius,knygų autorius, paskelbęs daugybę straipsnių apie Mažąją ir jos žmones.Lietuvos žurnalistų sąjungos stetainės www.lzs.lt redaktorius. Gyvena ir kuria Vilniuje.