Ilgus metus ir mėnesius vyko diskusija, kokį herbą reikėtų sukurti ir patvirtinti, kuris atspindėtų Mažosios Lietuvos istoriją, šiandieninę būtį ir teritorijos aprėptį. Kas turėtų būti pavaizduota. Briedis, žirgas, ar pirmosios lietuviškokos knygos motyvai?
Š.m. vasario 28 d. Valstybinė heraldikos komisija priėmė atnaujintą Mažosios Lietuvos herbo variantą.
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės pirmininkas Vytautas Šilas pasidalijo savo mintimis dėl šiandieninio sprendimo ir mano, kad tai ne tas pasirinkimas.
xxxx
Mažoji Lietuva palaipsniui grįžta į lietuvių sąmonės gyvastį. Tas labiau pasijuto ruošiantis minėti Klaipėdos krašto sukilimo (Šiaurinės Mažosios Lietuvos dalies įsijungimo į Lietuvos valstybę) 100-metį. Valstybinei lietuvių kalbos komisijai 2014 m. sausio 30 d. papildžius oficialųjį Lietuvos vietovardžių sąrašą pavadinimu Mažoji Lietuva, Etninės kultūros globos taryba prie LR Seimo (pirmininkė muzikologė ir etnochoreologė dr. Dalia Urbanavičienė) ėmė galvoti apie herbą Mažajai Lietuvai. Klaipėdos universitetui buvo užsakyta „krašto heraldinio simbolio“ paieška (žinoma, tai apmokant). Savo patarimais, manau, šiai paieškai talkino universiteto dėstytojaidr. Helmutas Armašius (filosofas), dr. SilvaPocytė (istorikė), gal dar dr. Vygandas Vareikis (istorikas, pabuvęs ir marksizmo mokytoju).2017 m. rugpjūčio mėn. ta globos taryba pagaliau pateikė LR Prezidentui atskaitingai Lietuvos heraldikos komisijai Mažosios Lietuvos herbo projektą. Jo autoriai buvoKlaipėdos universiteto dėstytojas teologas dr. Arūno Baublys kartu su dailininkė Jūratė Bizauskienė. Herbo reprezentacinis simboliu buvo pasirinktas Auksinis briedis mėlyname skyde, kurį prilaikė vokiečių riteris ir moteris kuršiškais drabužiais.Pasak A. Baublio, taip siekta, kad tarp dabar gyvenančių (lietuvių) ir anksčiau gyvenusių žmonių (vokiečių)herbas taptų santarvės ženklu (?!). Herbas turėjo lotynišką užrašą: Salus publicasupremalex (lot. Žmonių gėris aukščiausias įstatymas).
Lietuvos heradikos komisija (pirmininkė istorikė dr. Agnė Railaitė-Bardė) klaipėdiečių projektą atmetė dėl jo provokiškumo. Dėl tos pačios priežasties buvo atmestas ir kiek pataisytas antras tų pačių autorių projektas.Etninės kultūros globos tarybai buvo pasiūlyta pateikti kitą, lietuviškesnį, Mažosios Lietuvos herbo variantą. Darbo ėmėsi heraldikas Arvydas Každailis (užuojauta jam!). Vietoj riterio ir jo partnerės atsirado Kuršių mariomis plaukioję kurėnai, o vietoj lotyniško – lietuviškas užrašas. Ir taip, Prezidentinė komisija, nesureikšminusi to fakto, kad briedžių būta ne tik Kuršių marių pakrantėse, bet ir vokiškoje heraldikoje, konstatavusi kad vokiškumo herbe nebeliko, 2024 m. vasario 28 d. tą trečiąjį herbo variantą priėmė. Beliko, savo dekretu jį įteisinti LR Prezidentui Gitanui Nausėdai.
Šiojo herbo istorijoje yra keista tai, kad Prezidentinė Heraldikos komisija (o ir Etninės kultūros globos taryba) nėra atsiklausiusi ir įsiklaususi nuomonės tų, kurie yra tiesiogiai susiję su Mažąja Lietuva. Turiu galvoje – Lietuvininkų bendriją „Mažoji Lietuva“, Kristijono Donelaičio draugiją, Mažosios Lietuvos reikalų tarybą. Ir ,galiausiai, neatsiklausiusi Vydūno draugijos.Mat, priimtojo Herbo variante po didžiulio briedžio kojomis pateiktas toks užrašas: Esmi begalinės šviesos spindulys. Štai koks tas briedis – šviesos skleidėjas, kuo ne šventasis! O gal Klaipėdos mokslų daktarai kažką supainiojo?Lietuviškumo dvasios herbui suteikęs teiginys Esmi begalinės šviesos spindulys yra iš Vydūno (Vilhelmo Storosto) Susivokimo maldos, kuri pirmą kartą buvo publikuota jo paties Tilžėje redaguojamame ir leistame filosofiniame religiniame žurnale Šaltinis (1906. Nr. 1). Tikrai verta prisiminti nors pradžią šios maldos.
Spindulys esmi tos begalinės šviesos, kurioje gyvenu, kurioje gyvėja mano esmė.Amžinas esmi keleivis, kurs per amžius keliauja ir ant laiko kalvų statosi šventnamį, kad pasišvęstų Aukščiausiajam.
Ar tokie dvasingi žodžiai galėtų būti priskirti briedžiui (girių gyvūnui)? Lietuviškai knygai jie labai tiktų. Esame patarę Etninės kultūros globos tarybos pirmininkei Mažosios Lietuvos herbo simboliu rinktis knygą, bet šios tarybos nariai tokį variantą atmetė. Argumentas buvo netikėtai parsidavėliškas: pirmosios istorijoje lietuviškos knygos išėjo ne Klaipėdos krašte, o Karaliaučiaus krašte ir jei herbas savo turiniu siektų jį (neapsiribotu Klaipėdos kraštu) tai tas rusus (dabartinio užkariauto krašto valdytojus) galėtų suerzinti…
Na, jei Prezidentas G. Nausėda Heraldikos komisijos sprendimą patvirtins, turėsime herbą skirtą tik buvusiai Klaipėdos krašto teritorijai. Mes gi norime, kad Mažosios Lietuvos herbas reprezentuotų ne vien Klaipėdos kraštą, bet ir visą Mažąją Lietuvą. Tokį herbą anksčiau ar vėliau turėsime. Kad taip būtų reikia,pirmiausia, nugalėti ne kažką kitą, o savo neįgalumą savyje.
Vytautas Šilas,
Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės pirmininkas