Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse, įvyko renginys, skirtas Mažosios Lietuvos gyventojų genocido 80-ečiui paminėti.
Įžanginiu žodžiu renginį pradėjo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Kęstutis Pulokas, pranešimą padarė Mažosios Lietuvos reikalų tarybos garbės pirmininkas Vytautas Šilas, pasisakė kiti dalyviai.
Renginyje buvo perskaitytas išsamus Dr. Arūno Bubnio, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus, pranešimas, kurį čia publikuojame:
Sovietų nusikaltimai Rytprūsiuose ir Mažojoje Lietuvoje 1944-1948 metais
Sovietų nusikaltimai Antrojo pasaulinio karo metu nebuvo aptarinėjami tarptautinėse konferencijose, Vakarų vyriausybės žiūrėjo tik į nacistų blogio apraiškas ir nepastebėjo Stalino masinio teroro, veikiančio visu pajėgumu ir eksportuojamo į užimtas Rytų ir Vidurio Europos šalis.
1943 m. Teherano konferencijoje J. Stalino pasiūlytas Rytų Prūsijos padalijimo principas (Klaipėda ir Karaliaučius atitenka SSRS, pietinė krašto dalis – Lenkijai) buvo praktiškai įgyvendintas Europoje pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Sovietų armijai artėjant prie Mažosios Lietuvos sienos 1944 m. spalio 20 d., krašto valdytojas, gauleiteris Erichas Kochas, neleido niekam išvykti – reikėjo išlaikyti fronto ribą, o tam reikėjo nekelti panikos. Nemažai gyventojų manė, kad gandai apie rusų žiaurumus ir agresiją yra perdėti, kad tai tik vyriausybės mėginimas mobilizuoti žmones karui, kuris nemažai daliai atrodė jau pralaimėtas, nepaisant nacistinės propagandos. Dauguma vokiečių nenumanė, kad sovietai buvo pasiryžę atkeršyti už vokiečių SS ir vermachto žiaurumus Rytų fronte.
Mažosios Lietuvos ir Rytų Prūsijos tragedija prasidėjo tada, kai į Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštą 1944 m. spalio 16 d. įsiveržė Raudonoji armija. Sovietų propagandininkas rašytojas Ilja Erenburgas, kuris tuomet tarnavo 3-iojo Baltarusijos fronto štabe, rašė: „Nėra nieko, kas vokiečiuos būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau, kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai“[i]. I. Erenburgo atsišaukimai buvo spausdinami šimtatūkstantiniais tiražais. Tokie žiaurūs raginimai dar labiau kurstė žvėriškus sovietinių karių instinktus. Sovietinėje propagandoje būtent Karaliaučius buvo vaizduojamas vokiečių militarizmo tvirtove, kurią reikia sunaikinti. Rytų Prūsija tapo priešo įsikūnijimu, šalimi, kurią reikia sunaikinti ir taip atkeršyti priešui už vokiečių padarytus nusikaltimus Sovietų Sąjungoje. Tokia sovietų mąstysena dar ilgai egzistavo ir po karo. Kaip rašė Vokietijos istorikė RuthKibelka, Rytprūsiuose ypatingai išryškėjo nugalėtojų ir nugalėtųjų santykiai[ii]. Sovietų armijos kareivis Nikolajus Nikulinas savo memuaruose mini, kad agitatoriai skatino tokiais šūkiais: „Mirtis už mirtį!!! Kraujas už kraują!!! Nepamiršim!!!” ir taip toliau[iii].
Lenkijoje atrastų nacių koncentracijos stovyklų, tokių kaip Aušvicas ir Maidanekas, bei naikinimo stovyklų liekanų, kaip Treblinka, atradimas irgi padarė įtaką žiauriam sovietų elgesiui užimtose Vokietijos srityse. Atradus masinio naikinimo pėdsakusTreblinkoje bei koncentracijos/naikinimo stovyklasMaidaneke ir Aušvice, atsivėrė nacistų žiaurumo įrodymai bei masinio naikinimo mastas bei efektyvumas[iv]. Po šių atradimų sovietams ėmė atrodyti, kad bet koks smurto aktas yra visiškai pateisinamas, apie tai rašė ir minėtasis I. Erenburgas. Iškreiptoje neapykantos propagandos sistemoje neapykanta vokiečiams tapo šventa neapykanta, kuria galima atsverti rasinę vokiečių neapykantą. Nikulinas savo memuaruose demaskuoja tokios logikos absoliučią beprasmybę: „Ir išėjo tas pats nacizmas, tik atvirkščiai… Tiesa, tie darkėsi pagal planą: getų, lagerių tinklas. Priplėšto turto sąrašai […]. Mums viskas vyko stichiškai, kaip slavams… Na, vaikinai, žudykit, deginkit, sprogdinkit […] Tratinkit jų moteriškes! Kaip visada, nukentėjo nekaltieji“[v]. 1944 m. spalio 21 d. raudonarmiečiai Nemerkiemyje (vok. Nemmersdorf, dabar Majakovskojė, Rusijos Federacija), į pietus nuo Gumbinės, surengė beginklių civilių gyventojų skerdynes. Sadistiškai buvo nužudytos 72 moterys, o šį nusikaltimą matę prancūzų karo belaisviai buvo sušaudyti, kad neliktų liudininkų. Po sėkmingo kontrpuolimo vokiečiai laikinai susigrąžino šią gyvenvietę. Tarptautinė gydytojų komisija nustatė, kad buvo išprievartautos net 8-12 metų mergaitės ir 84 metų senutė. Pastarajai kareivišku kastuvėliu dar buvo nukirsta pusė galvos[vi].Šie sovietų žudymo metodai – nukryžiavimas, kapojimas į gabalus, smaigstymas durtuvais, retkarčiais sušaudymas – buvo tik vieni iš daugybės naudotinų. Prikalimas prie durų buvo itin paplitęs, tą mini daugybė raportų. Alt – Wusterwitz kaimelyje, netoli Gumbinės, leitenantas Hansas Zirmas liudijo, kad vienos fermos arklidėse buvo šeši apdeginti skeletai, netoli gulėjo išžaginta moteris, ji buvo išžaginta daug kartų, ką liudijo kraujavimas iš vaginos, ir nušauta į galvą ir pilvą, o šalia gulėjo kita taip pat nužudyta moteris[vii]. A. Horstas, I-ojo žvalgybos rezervo būrio vairuotojas, 1945 m. vasarį liudijime apie Metgeteno (dab. Aleksandro Kosmodemskio vardo kaimas, Kaliningradas) kaimelyje įvykdytus nusikaltimus rašė, kad moterims buvo nupjautos krūtys, soduose kai kurios moterys buvo pakabintos žemyn galva[viii]. Taip pat moterys buvo už kojų pririšamos prie mašinų ir važiuojant į skirtingas puses, perplėšiamos per pusę vertikaliai. Nemažai moterų buvo nupjautos krūtys, taip pat subadytos genitalijos ir perpjauti pilvai[ix]. Gros Heydekruge viena moteris buvo prikalta prie kryžiaus bažnyčioje, jai iš kairės ir dešinės pakarti vokiečių kareiviai[x]. Mėmelio (dab. Klaipėda) srityje, Šilmeišeinėje ties Heidekrugu (dabar Šilutė), Erikas Čerkus, 121-ojo artilerijos pulko kanonierius, rado surištus vyrą ir moterį, kurie buvo nušauti, o vienoje sodyboje rasti penki vaikai prie stalo vinimis prikaltais liežuviais[xi]. Elbinge (dab. Elbliongas, Lenkija) raudonarmiečiai perrėžė vienai moteriai pilvą durtuvu, kitai sutraiškė veidą[xii]. Švarcengrunde prie Gotkau (dab. Kopice, Lenkija) valstiečio Kalerto žmonai buvo perrėžtas pilvas, nukirstos rankos, Mercdorfe, Aisdorfo dvare, buvo nupjautos pagyvenusio vyro ir moteris nosys ir pirštai[xiii]. Noištetine (dab. Ščecinekas, Lenkija) Brazilijos pilietė Leonora Cavoa matė, kaip geležies liejykloje Raudonosios armijos prižiūrimi ir vadovaujami lenkai, kartu su rusais vienai merginai plėšė mėsą nuo šonkaulių žaginimo metu, krūtis pjaustė peiliais ir pjūklu, viena moteris buvo perpjauta, į jos kūną mėginta supilti ir padegti automobilių tepalo, vienai moteriai buvo sukištas geležinis strypas į genitalijas ir stumiamas, iki kol pradūrė bambą, nemažai merginų buvo mirtinai sumuštos.Alenšteinas (dabar Olštynas, Lenkija).1945 m. sausio 13 d. generolo I. Černiachovskio vadovaujamas 3-iasis Baltarusijos frontas pradėjo didįjį puolimą Rytprūsiuose. Svarbiausia puolimo kryptis buvo Rytprūsių sostinė Karaliaučius. Kitą dieną (sausio 14 d.) puolimą pradėjo maršalo KonstantinoRokosovskio vadovaujamas 2-asis Baltarusijos frontas. Šio fronto pagrindinė puolimo kryptis buvo Elbingas. Dviejų sovietų frontų puolimu buvo siekiama apsupti Rytprūsiuose dislokuotas vokiečių karines pajėgas ir jas sunaikinti. Dideli šalčiai (- 25 C) labai apsunkino civilių gyventojų traukimąsi į Vakarus.Atsitraukimo keliųir keliukų pakelės buvo nuklotos tūkstančių sušalusių vaikų, moterų ir senelių lavonais.Besitraukiančiųjų civilių kolonas bombarduodavo ir apšaudydavo sovietų lėktuvai. Svarbiausios magistralės buvo skirtos vermachto dalinių judėjimui. Alenšteinas buvo antras pagal dydį Rytprūsių miestas ir svarbus pietrytinės Rytprūsių gynybos centras. Nacių propaganda klaidino miesto gyventojus teiginiais esąsovietų puolimas bus sustabdytas ir trukdė civilių gyventojų evakuaciją.Naktį iš 1945 m. sausio 21-os dienos į 22-ą miestą netikėtai puolė generolo Nikolajaus Oslikovskio vadovaujamas 3-ias kavalerijos gvardijos korpusas.Be didesnio pasipriešinimo rusai užėmė miestą.Raudonarmiečiai įsiveržė į dvi ligonines, kuriose buvo gydoma apie 600 ligonių, tarp jų apie 100 psichikos ligonių. Ligoninėse buvo ir sužeistų vokiečių kareivių. Rusai šaudė sužeistus vokiečių kareivius tiesiog lovose, o civilius ligonius ir medicininį personalą grupėmis varė į plotą tarp dviejų ligoninių ir juos sušaudydavo. Ligoninių pastatus sovietų kareiviai sudegino kartu su ten dar pasilikusiais pacientais ir personalu. Keletą pasislėpusių gydytojų rusai surado ir juos čia pat pakorė. Besigelbstintys nuo liepsnų žmonės šokinėjo pro pastato langus, bet čia juos pribaigdavo pastatus apsupę raudonarmiečiai. Ligoninės direktorių Kurtą Hauptmanną ir jo žmoną rusai surado tarnybinėje viloje ir sušaudė[xiv]. Vėliau, siekdami nuslėpti nusikaltimo pėdsakus, sovietai kariniuose dokumentuose parašė, kad vyko kautynės su priešu ir žuvusieji buvo užrašyti vokiečių kareiviais. Vis dėlto paskutinę akimirką vokiečių geležinkeliečiai suspėjo iš Alenšteino išvežti du civilių gyventojų traukinius. Nors Alenšteinas buvo užimtas be didesnio vokiečių pasipriešinimo, 1945 m. vasario mėnesio viduryje sovietų 49-osios armijos kariškiai ėmė masiškai deginti miesto pastatus. Miestas buvo sudegintas be jokios racionalios priežasties. Nenukentėjo tik keletas miesto bažnyčių, tarp jų Varmijos kapitulos pastatassu 1517 m. N. Koperniko sukurta unikalia astronomine lenta[xv]. Miestų deginimas po jų užėmimo buvo gana paplitusi raudonarmiečių praktika Rytprūsiuose.Rusai sudegino Guttstadtą(dabar DobreMiasto, LenkijaRastenburgą (dabar Kętrzyn, Lenkija)Osterohdę (dabar Ostroda, Lenkija), Neidenburgą (dabar Nidzica, Lenkija), Lotzeną (dabar Gižycko, Lenkija) ir kitus Rytprūsių miestus bei miestelius[xvi].
Karaliaučius. 1945 m. Raudonosios armijos daliniai pasiekė miesto priemiesčius. Miestas buvo perpildytas pabėgėliais iš kitų Ryprūsių miestų ir kaimų. Sovietų artilerija ir aviacija ėmė sistemingai apšaudyti ir bombarduoti miestą. Tarp Karaliaučiaus ir Pilau esantį Metgeteno miestą jau buvo užėmę 3-jo Baltarusijos fronto daliniai. Karaliaučiaus gynybai vadovauti 1945 m. sausio 27 d. Hitleris paskyrė generolą OttoLaschą. Jo dispozicijoje buvo tik keturios šaulių divizijos ir paskubomis sudaryti neapmokyti šauktinių (Volkssturm) būriai, iš viso apie 35 tūkstančius karių. Karaliaučių puolė apie 250 tūkstančių raudonarmiečių, remiami gausios artilerijos ir aviacijos. Tankų santykis buvo 1:100 sovietų naudai.1945 m. vasario 19 d. vermachtas pradėjo kontrpuolimą, siekdamas pralaužti Karaliaučiaus apsupimo žiedą. Puldami vakarų kryptimi vokiečiai atkovojo Metgeteno miestelį. Čia sovietai suvarė 32 vietinius civilius gyventojus į aptvertą teniso aikštelę ir juos susprogdino. Per kelias dienas sovietai nusiaubė šį miestelį, gyventojai buvo šaudomi namai ir butai apiplėšiami. Pakelėse voliojosi išdarkyti žmonių ir gyvulių kūnai. Vokiečių kariuomenei pavyko pramušti apsupimo žiedą ir atlaisvinti koridorių į Pilau (Piliavos) uostą. Iš ten buvo galima tęsti gyventojų evakuaciją laivais į vakarines Vokietijos žemes. Vis dėlto apie 100 000civilių gyventojų pasiliko apgultame Karaliaučiuje.Apie 25 proc. pasilikusiųjų mieste civilių žuvo mūšių dėl Karaliaučiaus metu[xvii].Generalinis Karaliaučiaus šturmas prasidėjo 1945 m. balandžio 6 d. uraganine sovietų artilerijos ir minosvaidžių ugnimi. Dvi sovietų oro armijos masiškai bombardavo miestą, kuris skendo ugnyje su kariais ir civiliais gyventojais. Balandžio 8 d. vakare pasidarė aišku, kad gynėjai nepajėgs atlaikyto sovietų puolimo. Miesto komendantas O. Laschas su dar likusiais gyvais įgulos kariais balandžio 9 d. nusprendė pasiduoti. Mūšiai mieste pasibaigė, bet sovietų siautėjimas ir teroras tęsėsi. Gen. O. Laschas iš sovietų nelaisvės sugrįžo tik 1955 m. Rusai suiminėjo surastus civilius gyventojus, vyrus atskyrė nuo moterų ir vaikų. Civiliai be maisto ir vandens kelias dienas buvo varinėjami po Karaliaučiaus apylinkes. Vėliau paaiškėjo šio beprasmiško žmonių kankinimo tikslas: sugrįžus į miestą, gyventojai surado visiškai apiplėštus ir suniokotus savo namus ir butus.Darbingi civiliai gyventojai buvo verčiami dirbti įvairius priverčiamuosius darbus: valyti miesto griuvėsius, kasti duobes ir laidoti masiškai gulinčius žmonių ir gyvūnų lavonus. Maisto daviniai buvo labai maži (darbingi gaudavo 500 g duonos per dieną, nedarbingi – 200 g arba visai nieko). Žmonės ėmė masiškai mirti nuo bado ir ligų. Vis daugėjo kanibalizmo atvejų. Nuo 1945 m. vasaros iki 1947 m. vasaros VFR mokslinės komisijos duomenimis, apie 50 proc. civilių miesto gyventojų mirė dėl bado ir ligų. 1947 m. vasarą Karaliaučiuje beliko tik apie 20-25 tūkstančiai civilių vokiečių. 1948 m. likusiems buvo leista išvykti į Vokietiją[xviii].Dalis Karaliaučiaus krašto gyventojų bandė gelbėtis per Piliavos (vok. Pilau, dabar Baltijskas, Rusijos Federacija) uostą plaukdami laivais. Čia vykstančius pabėgėlius negailestingai atakuodavo sovietinė aviacija ir povandeniniai laivai. Sovietai paskandino 73 laivus su pabėgėliais iš Rytprūsių. Didžiausia tragedija atsitiko Vokietijos keleiviniam laivui „WilhelmGustloff“. 1945 m. sausio 30 d. šiuo laivu plaukė apie 10 tūkstančių civilių žmonių, tarp jų apie 3 tūkstančiai vaikų. Baltijos jūroje „WilhelmąGustloffą“ torpedomis atakavo sovietų povandeninis laivas, išsigelbėti pavyko tik apie 900 pabėgėlių. Po karo rusų povandeninio laivo kapitonas Aleksandras Marineska buvo apdovanotas ordinais, o 1990 m. Kaliningrade jam buvopastatytas paminklas[xix].Rytprūsių gyventojų evakuacija laivais buvo pati didžiausia gelbėjimo operacija istorijoje: jos metu apie 20 tūkstančių žmonių žuvo Baltijos jūroje, tačiau apie 2 milijonai vokiečių buvo išgelbėti nuo gresiančio sovietų teroro[xx]. Vokiečių jūreiviai atliko didelį žygdarbį.
Nespėję pasitraukti vietos gyventojai buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsruties, Prūsų Ylavos, Gastų, Tolminkiemio lagerius. Vokiečių duomenimis, sovietų užimtoje Rytprūsių dalyje darbo stovyklose buvo įkalinta mažiausiai 10 tūkstančių civilių gyventojų. Didžiausia stovykla buvo Ylavoje, ji turėjo daugybę filialų[xxi].
Rytprūsiuose atsirado tūkstančiai našlaičių, kuriems prigijo Vilko vaikų vardas. Gelbėdamiesi nuo bado mirties jie įvairiais būdais stengėsi patekti į Lietuvą ir gauti maisto. Raudonosios armijos užnugario rajonuose čekistai pradėjo masinius valymus ir areštus. Manoma, kad per sovietinį Mažosios Lietuvos genocidą 1944-1949 metais buvo nužudyta apie 300 000 žmonių (iš jų apie 130 000 lietuvių kilmės)[xxii]. 1945 m. žiemą ir pavasarį nespėję pasitraukti Rytprūsių gyventojai, jei nebuvo priverstinai įdarbinti, sovietinės kariuomenės įsakymu privalėjo grįžti į savo gyvenamąsias vietas. Sovietiniai kareiviai kartais sušaudydavo visą pabėgėlių koloną, kartais atimdavo tik arklius ir maisto produktus. Jaunesnio amžiaus vokiečiai dažnai būdavo sugrūdami į sunkvežimius ir ištremiami į Sovietų Sąjungos gilumą.
Pasibaigus karui, Rytprūsių gyventojai ir toliau buvo tremiami į SSRS atokias sritis. Nuo 1946 m. tūkstančiai šių tremtinių, pavadintų internuotaisiais civiliais iš SSRS grįžo į Vokietiją ir buvo laikomi sovietų okupacinės zonos pabėgėlių stovyklose. Centrinės (Rytų Berlyno) repatriantų reikalų valdybos ataskaitose buvo pabrėžiama, kad labai daug grįžtančių yra iš buvusios Rytų Prūsijos[xxiii].
Jaltos konferencijos metu (1945 m. vasario 4-11 d.) J. Stalinas JAV prezidentui F. D. Ruzveltui ir Didžiosios Britanijos premjerui V. Čerčiliui pareiškė, kad Sovietų Sąjunga iš Vokietijos ketina paimti darbininkų ir perkelti juos į Rusiją kaip reparacijas už karo nuostolius. Ruzveltas ir Čerčilis šiam Stalino pareiškimui neprieštaravo[xxiv]. Sovietai ėmė masiškai pasilikusius civilius gyventojus ir prievarta juos gabenti į lagerius Sovietų Sąjungoje. Dar iki išvežimo į Sovietų Sąjungą sugaudytieji žmonės nežmoniškai buvo laikomi įvairiuose kalėjimuose ir surenkamuosiuose lageriuose Rytprūsiuose. ProisišHolando gyventojo Teodoro Grubo liudijimu, Cychenau lageryje sąlygos buvo nepakeliamos. Patalpose buvo taip ankšta, kad sulaikytieji neturėjo galimybės atsigulti, durys ir langai buvo aklinai uždaryti, valgyti beveik nieko nedavė. Panašios sąlygos buvo ir kitose sulaikymo įstaigose. VFR valstybinė komisija nustatė, kad sovietai į SSRS deportavo apie 218 tūkstančių vokiečių. Tremtiniai pasibaisėtinomis sąlygomis privalėjo dirbti sunkius darbus lageriuose[xxv]. Pilna kančių būdavo ir kelionė gyvuliniais vagonais iš Rytprūsių į Rusijos gilumą. Anos Švarc liudijimu, ešelonas iš Graudencoprie Vyslos iki paskirties punkto Vakarų Sibire važiavo 18 parų. Dalis tremtinių atsidūrė Tadžikijoje, už 4 tūkstančių kilometrų nu Vokietijos sienų. Kitas ešelonas iš Rytprūsių į Uralą važiavo 28 paras. Nuo bado, troškulio ir antisanitarinių sąlygų dar kelionės metu mirė nemažai tremtinių. Kelionės metu mirusieji kasdien buvo pernešami į specialiai tam skirtus traukinio gale prikabintus vagonus. Ūkininkas PėterisKojus suskaičiavo 200 jo ešelone mirusių žmonių. Bendras kelionės metu mirusiųjų skaičius siekdavo 10 procentų ešelono tremtinių[xxvi].Tremtinių mirtingumas tremties vietose Rusijoje taip pat buvo didelis. Skaičiuojama, kad tremtyje mirė nuo 100 iki 125 tūkstančių tremtinių vokiečių[xxvii].
Potsdamo konferencijos 1945 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Karaliaučiaus kraštas 50 metų buvo perduotas administruoti Sovietų Sąjungai. SSRS iš karto po karo ėmė kelti į Karaliaučiaus kraštą rusakalbius kolonistus iš įvairių Rusijos ir Baltarusijos sričių. Buvo panaikinti autentiški krašto vietovardžiai, hidronimai, gatvių pavadinimai, niokojamas krašto kultūrinis paveldas ir t.Sovietai ėmė masiškai gaudyti pasilikusius civilius krašto gyventojus vokiečius ir prievarta juos gabenti darbams į Rusiją. t. Per keletą metų Rytprūsiuose beveik visiškai nebeliko prieškarinių krašto gyventojų. Rytų Prūsija tapo negailestingo etninio valymo (etnocido) kraštu. Pagal vokiškus šaltinius, 1939 m. Rytprūsiuose gyveno 2 619 000 gyventojų, absoliuti dauguma vokiečiai, bet buvo ir etninių lietuvių(lietuvininkų). 1950 m. krašte beliko apie 75 tūkstančiai vietinių gyventojų. 1945 m. balandžio-gegužės mėnesiais nuo puolančios sovietų kariuomenės j vakarines Vokietijos žemes pasitraukė apie 2 milijonai Rytprūsių gyventojų, apie 200 tūkst. žmonių pasibaigus karui vėl sugrįžo į gimtąsias vietas ir 1945 m. vasarą Rytprūsiuose buvo apie 800 tūkstančių vietinių gyventojų[xxviii]. Pasibaigus karui ir Potsdamo konferencijai iki 1946 m. liepos buvo sukurta sovietinė Kaliningradosrities administracija, o pati sritis prijungta prie Rusijos SFSR (oficialiai 1946 m. balandžio 7 d.).1946 m. birželio 1 d. karinę krašto administraciją pakeitė civilinė administracija. Tos pačios dienos duomenimis Karaliaučiuje suskaičiuota 45 120 vokiečių, o visoje srityje – 114 070 vokiečiai. Vokiečių vis dar buvo daugiau negu civilių sovietinių piliečių (41 029)[xxix]. Iš tikrųjų tai nebuvo labai tikslūs duomenys, kadangi nemažai vokiečių nebuvo užregistruoti. 1946 m. pradėta aktyviai vykdyti srities sovietizaciją ir kolonizaciją, čia gyvenantys vokiečiai iki 1948 m. rudens buvo iškeldinti į Vokietiją. 1946 m. birželio 4 d. Karaliaučius (Kionigsbergas) buvo pervadintas Kaliningradu, taip pabrėžiant Sovietų Sąjungos teises į šį kraštą. Iki 1947 m. rudens dauguma vietovardžių, gatvių pavadinimų ir vandenvardžių buvo surusinti[xxx].
Dauguma galinčių dirbti krašto gyventojų 1946 m. pavasarį buvo įdarbinti kariniuose sovietiniuose ūkiuose. Tokie ūkiai buvo įsteigti buvusiuose dvaruose, kurių žemė, prižiūrint kariuomenei, buvo geriau ar blogiau apdirbama. Vienoje sovietinėje ataskaitoje nurodoma, kad 1946 m. pavasarį buvo įdarbinti praktiškai visi darbingieji – 49 500 vokiečių. Dėl maisto trūkumo ir sunkaus darbo mirė daug priverstinių darbininkų. Daugelis norėdami išvengti bado ir mirties bandė su vaikais bėgti į Lietuvą. Labai išaugo našlaičių vaikų skaičius. 1946 m. balandį oficialiais duomenimis suskaičiuota 24 860 7-16 metų vaikų[xxxi]. Vokiečių tautybės gyventojų skaičius nuolatos mažėjo dėl didelio mirtingumo, trėmimų, prievartinių perkėlimų, bėgimo į Lietuvą ir kitų priežasčių. Tragišką vietinių krašto gyventojų padėtį atspindi liudininkų prisiminimai: “Mes labai stengėmės, bet gyvenimas kasdien ėjo sunkyn. Nuo bado ir šalčio žmonės išseko, pasidarė apatiški, viskam abejingi. Baisiausia tai, kad jie prarado bet kokią viltį. Atrodė, vienintelis išsigelbėjimas – mirtis. Ir žmonės mirė: vieni namuose ir gatvėse, kiti kardavosi, lįsdavo po važiuojančiais traukiniais. Išprievartautos moterys ir mergaitės šokdavo nuo tiltų į Priegliaus upę ir skandindavosi. Toks buvo tuometinis mūsų gyvenimas, tokia buvo mano vaikystė”[xxxii]. 1946 m. liepos 20 d. Kaliningrado srityje buvo pradėta vokiečių tautybės gyventojų registracija naujiems dokumentams gauti. Tačiau nemažai žmonių dėl įvairių priežasčių vengė registracijos, kaimų gyventojai dažnai net negirdėjo apie paskelbtą registraciją[xxxiii]. Sunaikinus nusistovėjusią ūkio sanklodą ir daugumai krašto gyventojų pasitraukus į Vakarus, likusiųjų Rytprūsiuose vokiečių materialinė padėtis ir aprūpinimas maistu darėsi katastrofiškas. Ypatingai sunki buvo 1946-1947 m.žiema, kai prasidėjo badas, kai kuriose vietose pasitaikydavo ir kanibalizmo atvejų. Kai kurie žmonės gelbėdamiesi nuo bado mirties bėgo į Lietuvą ieškoti maisto ir elgetauti. Lietuviška duona daug iš Rytprūsių atvykusių badaujančių suaugusiųjų ir vaikų išgelbėjo nuo bado mirties. Nemažai Rytprūsių vokiečių, nematydami jokių perspektyvų gyventi savo gimtajame krašte, prašė sovietinės valdžios leidimo repatrijuoti į Vokietiją. 1947 m. pavasarį pirmą kartą paskiriems asmenims buvo leista išvykti iš Kaliningrado srities į sovietinę okupacinę zoną Vokietijoje. 1947 m. birželio mėn. iš Kaliningrado srities į Brandenburgo žemę atvyko 1641 asmuo. 1947 m. spalio 11d. SSRS Ministrų Taryba priėmė nutarimą „Dėl vokiečių perkėlimo iš RSFSR Kaliningrado srities į sovietinę okupacinę zoną Vokietijoje“. Buvo sudaromi iškeldinimo planai ir grafikai. Pirmiausia valdžia atrinkdavo nedarbingas, „visuomenei nenaudingas“ šeimas, vaikų namų auklėtinius ir senelių namų globotinius. Vienai šeimai buvo leidžiama vežtis 300 kg asmeninio turto, išskyrus draudžiamus išvežti daiktus ir vertybes. Realiai tai buvo tik formalumas, nes reta šeima turėjo daugiau turto negu nešiojo ant kūno. Iškeldinimo operacijai vadovavo SSRS vidaus reikalų ministro pavaduotojas I. Serovas, jau anksčiau pasižymėjęs Krymo totorių, kalmukų, čečėnų ir ingušų trėmimais. 1947 m. spalio mėn. iš Kaliningrado išvyko 11 352 asmenys[xxxiv]. Žiemą dėl prastų oro sąlygų žmonių vežimas iš Rytprūsių į Vokietiją laikinai buvo nutrauktas iki 1948 m. kovo pradžios. Nuo 1948 m. rugpjūčio 24 d. iki spalio 26 d. į sovietinę okupacinę zoną atvyko 21 traukinys su 42 092 Kaliningrado srities vokiečiais, tarp jų ir traukinys su ligoniais. Pagal sovietų statistiką 1947-1948 metais iš Kaliningrado srities buvo iškeldinti 102 125 asmenys. Centrinės repatriantų reikalų valdybos duomenimis, į sovietinę okupacinę zoną Vokietijoje buvo perkelta 99 481 Karaliaučiaus krašto gyventojas. Pakeliui į Vokietiją mirė 48 žmonės[xxxv]. Kai kurie gyventojai apie išvykimą sužinodavo taip netikėtai, kad beveik neturėjo laiko pranešti savo šeimos nariams, iškeliavusiems ieškoti maisto. Pastarieji, grįžę iš Lietuvos, nerasdavo nei šeimos, nei jokio kito vokiečio. 1948 m. lapkričio 30 d. oficialiai buvo pripažinta, kad visi vokiečiai iš Kaliningrado srities išvyko. Galima teigti, kad iki 1948 m. pabaigos Rytų Prūsijos vokiškumas buvo visiškai likviduotas. Iš atkeltų Rusijos gyventojų, demobilizuotų Raudonosios armijos karių ir kitokių asmenų ilgainiui susiformavo naujasis rusakalbis krašto gyventojų kontingentas. Pasaulio visuomenei tylint, SSRS įvykdė Rytų Prūsijos etnocidą – iškeldino senuosius krašto gyventojus, pasisavino jų žemę ir nuosavybę, pakeitė geografinius vietovardžius, kolonizavo kraštą rusakalbiais atvežtiniais gyventojais.
Klaipėdos krašto gyventojams ir asmenims, atsitiktinai patekusiems į Klaipėdos kraštą,išvažiuoti į Vokietiją beveik nebuvo galimybių. Tuometiniu sovietinės valdžios supratimu,klaipėdiškiai buvo laikomi lietuvių kilmės ir privalėjo būti sovietiniais piliečiais. 1947 m. gruodžio 17 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas nustatė, kad lietuvių tautybės Klaipėdos krašto gyventojai, iki 1939 m. kovo 22 d. buvę Lietuvos Respublikos piliečiais, ir jų vaikai nuo 1945 m. sausio 28 d. yra pripažįstami SSRS piliečiais[xxxvi]. Nuo 1948 m. rudens iki 1950 m. pavasario Lietuvos vokiečiai taip pat buvo perkeliami į VDR, tačiau dokumentų apie perkeltųjų skaičių neišliko. Daugiausiai tai buvo vokiečiai, kurie pokario metais atvyko į Lietuvą iš Rytprūsių ir čia pasiliko[xxxvii].
Pabėgėliai iš Mažosios Lietuvos, atsidūrę laisvajame pasaulyje, neliko abejingi savo tėvynės likimui. 1947 m. Mažosios Lietuvos taryba Fuldoję (Vokietija) paskelbė protestą dėl Karaliaučiaus krašto genocido ir jo kolonizavimo. Po daugkartiniu visuomenininkų prašymų 2006 m. spalio 16 a. Lietuvos Seimas įtraukė į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbė Mažosios Lietuvos genocido diena.
[i]„Neužmirštas Mažosios Lietuvos genocidas“, Bernardinai.lt,2010 10 26 d.
[ii]R. Kibelka, Vilko vaikai. Kelias per Nemuną,Vilnius, 2000, p. 10.
[iii]N. Nikulin, Atsiminimai apie karą, „Briedis“, Vilnius, 2013, p. 153.
[iv]Dack, Mikkel, „CrimesCommittedBySovietSoldiersAgainstGermanCivilians, 1944-1945: A HistoriographicalAnalysis“, in: Journal of MilitaryandStrategicStudies, University of Waterloo, 2008, p. 4.
[v]N. Nikulin, Atsiminimai apie karą, p. 153.
[vi]V. Sakas, „Rytprūsių genocidas“, Voruta, 2011 03 26 Nr. 6 (720).
[vii]De Zayas, Maurice – Alfred, A Terrible Revenge: The Ethnic Cleansing of the East European Germans, “St. Martin’s Press”, New York, 2006, p. 38
[viii]Ten pat, p. 39.
[ix]Ten pat, p. 40.
[x]Ten pat, p. 41.
[xi]Mark Solonin, Kare nieko gero, „Briedis“, Vilnius, 2012, p. 93– 94.
[xii]Ten pat, p. 97.
[xiii]Ten pat, p. 100.
[xiv]L. Adamczewski, Prusy w ogniu. MiędzyKrolewcem a Toruniem, Zakrzewo, 2017, s. 274, 277.
[xv]L. Adamczewski, Prusy w ogniu. MiędzyKrolewcem a Toruniem, s.287,288.
[xvi]L. Adamczewski, Prusy w ogniu. MiędzyKrolewcem a Toruniem, s. 295.
[xvii]Г. Беддекер, Горепобежденным! Беженцы III Рейха 1944-1945 гг., Москва, 2006, с.94, 95.
[xviii]Г. Беддекер, Горепобежденным! Беженцы III Рейха 1944-1945 гг., Москва, 2006, с. 106, 107.
[xix]V. Sakas, „Rytprūsių genocidas“, Voruta, 2011 03 26 Nr. 6 (720).
[xx]Г.Беддекер,Горепобежденным! Беженцы III Рейха 1944-1945 гг., Москва, 2006, с.88.
[xxi]R. Kibelka, op. cit, p.13.
[xxii]„Neužmirštas Mažosios Lietuvos genocidas“, Bernardinai.lt,2010 10 26 d.
[xxiii]R. Kibelka, Vilko vaikai. Kelias per Nemuną,Vilnius, 2000, p. 9.
[xxiv]Г. Беддекер, Горепобежденным! БеженцыIII Рейха 1944-1945 гг.,Москва, 2006, с.195.
[xxv]Г. Беддекер, Горепобежденным! БеженцыIII Рейха 1944-1945 гг., с. 195, 200.
[xxvi]Ten pat,с.200, 204, 205.
[xxvii]Ten pat,с. 212.
[xxviii]Flucht und Vertreibung. Dokumente einerdeutschenTragödie,St. Gallen, 2005, S. 191.
[xxix]R. Kibelka, Vilko vaikai. Kelias per Nemuną,Vilnius, 2000, p. 21.
[xxx]Ten pat, p. 22.
[xxxi]R. Kibelka, Vilko vaikai. Kelias per Nemuną,Vilnius, 2000, p. 18-19.
[xxxii]Ten pat, p. 23.
[xxxiii]Ten pat, p. 26.
[xxxiv]Ten pat, p. 93,95.
[xxxv]Ten pat,p. 98.
[xxxvi]Mažosios Lietuvos enciklopedija,t. IV, V., 2009, p. 119.
[xxxvii]R. Kibelka, op. cit., p. 104, 105.
[1]„Neužmirštas Mažosios Lietuvos genocidas“, Bernardinai.lt,2010 10 26 d.
[1]R. Kibelka, Vilko vaikai. Kelias per Nemuną,Vilnius, 2000, p. 10.
[1]N. Nikulin, Atsiminimai apie karą, „Briedis“, Vilnius, 2013, p. 153.
[1]Dack, Mikkel, „CrimesCommittedBySovietSoldiersAgainstGermanCivilians, 1944-1945: A HistoriographicalAnalysis“, in: Journal of MilitaryandStrategicStudies, University of Waterloo, 2008, p. 4.
[1]N. Nikulin, Atsiminimai apie karą, p. 153.
[1]V. Sakas, „Rytprūsių genocidas“, Voruta, 2011 03 26 Nr. 6 (720).
[1]De Zayas, Maurice – Alfred, A Terrible Revenge: The Ethnic Cleansing of the East European Germans, “St. Martin’s Press”, New York, 2006, p. 38
[1]Ten pat, p. 39.
[1]Ten pat, p. 40.
[1]Ten pat, p. 41.
[1]Mark Solonin, Kare nieko gero, „Briedis“, Vilnius, 2012, p. 93– 94.
[1]Ten pat, p. 97.
[1]Ten pat, p. 100.
[1]L. Adamczewski, Prusy w ogniu. MiędzyKrolewcem a Toruniem, Zakrzewo, 2017, s. 274, 277.
[1]L. Adamczewski, Prusy w ogniu. MiędzyKrolewcem a Toruniem, s.287,288.
[1]L. Adamczewski, Prusy w ogniu. MiędzyKrolewcem a Toruniem, s. 295.
[1]Г. Беддекер, Горепобежденным! Беженцы III Рейха 1944-1945 гг., Москва, 2006, с.94, 95.
[1]Г. Беддекер, Горепобежденным! Беженцы III Рейха 1944-1945 гг., Москва, 2006, с. 106, 107.
[1]V. Sakas, „Rytprūsių genocidas“, Voruta, 2011 03 26 Nr. 6 (720).
[1]Г.Беддекер,Горепобежденным! Беженцы III Рейха 1944-1945 гг., Москва, 2006, с.88.
[1]R. Kibelka, op. cit, p.13.
[1]„Neužmirštas Mažosios Lietuvos genocidas“, Bernardinai.lt,2010 10 26 d.
[1]R. Kibelka, Vilko vaikai. Kelias per Nemuną,Vilnius, 2000, p. 9.
[1]Г. Беддекер, Горепобежденным! БеженцыIII Рейха 1944-1945 гг.,Москва, 2006, с.195.
[1]Г. Беддекер, Горепобежденным! БеженцыIII Рейха 1944-1945 гг., с. 195, 200.
[1]Ten pat,с.200, 204, 205.
[1]Ten pat,с. 212.
[1]Flucht und Vertreibung. Dokumente einerdeutschenTragödie,St. Gallen, 2005, S. 191.
[1]R. Kibelka, Vilko vaikai. Kelias per Nemuną,Vilnius, 2000, p. 21.
[1]Ten pat, p. 22.
[1]R. Kibelka, Vilko vaikai. Kelias per Nemuną,Vilnius, 2000, p. 18-19.
[1]Ten pat, p. 23.
[1]Ten pat, p. 26.
[1]Ten pat, p. 93,95.
[1]Ten pat,p. 98.
[1]Mažosios Lietuvos enciklopedija,t. IV, V., 2009, p. 119.
[1]R. Kibelka, op. cit., p. 104, 105.
