Regis visai neseniai, prabėgus plačiai paminėtam mūsų poeto K. Donelaičio (1714-1780) trijų šimtų metų gimimo jubiliejui, štai ir vėl atėjo poemos ,,Metai “ autoriaus gimtadienis – sausio 1 diena. Ir jau 310 – asis kunigo – poeto gimtadienis.
Tą dieną Mažosios Lietuvos reikalų tarybos nariai ir kiti visuomenininkai susirinko prie paminklo K. Donelaičiui šalia Vilniaus universiteto, prisiminė ir pagerbė mūsų poetą jo gimtadienio proga.
MLRT pirmininkas K. Pulokas pažymėjo, kad jubiliejai būna ne kasmet, todėl nebūtina rengti posėdžius, minėjimus didelėse posėdžių salėse, svarbu mintimis tyliai susikaupti ir atiduoti pagarbos ženklą mūsų garbioms asmenybėms.
Vienas renginio iniciatorių V. Gocentas pasidžiaugė, kad mūsų poeto gimtadienį nuolat pažymi klaipėdiečiai, kauniečiai, marijampoliečiai susirinkdami ir padėdami gėlių K. Donelaičio atminties vietose, todėl vilnięčiams taip pat derėtų susitelkti, kad pavienės iniciatyvos taptų kasmetine tradicija.
Istorinės aplinkybės susiklostė, kad lietuvių raštija pirmuosius daigus išleido ne mūsų sostinėje. Religinės kovos, liuteronų-reformatų ir katalikų priešprieša Vilniuje buvo ne lietuvių kalbos naudai. Neatsirado vietos lietuvių kalbai ir įkurtame Vilniaus universitete. Vienas iš mūsų šviesuolių Stanislovas Rapolionis (1485-1545, gimęs dab. Šalčininkų r. Dainavos seniūnijoje), buvo priverstas iškeliauti iš Vilniaus į Karaliaučių ir tapo pirmuoju Albertinos universiteto profesoriumi, vėliau sukūręs pirmųjų lietuviškų giesmių.
Lituanistikos studijos Vilniaus universitete buvo atgaivintos 1939 m. sugrąžinus Vilniaus kraštą ir sovietmečiu. Ir Vilniaus universitetas tapo svarbiausiu lituanistikos mokslo ir lietuvių kalbos, literatūrinės kūrybos kadrų kalve ir židiniu. Paminklas K. Donelaičiui ( skulptorius K. Bogdanas) Vilniaus universitete buvo pastatytas 1964 m.
Susirinkusiems tarė žodį Marijampolės evangelikų liuteronų bažnyčios klebonas V. Klesevičius, jis sakė, kad įvairių konfesijų tikintieji išpažįsta tas pačias, ar panašias vertybes tiesa, teisingumas, gailestingumas ir šiomis vertybėmis vadovavosi K . Donelaitis skleidė jas ir kūryboje.
Prisimenant poemą ,,Metus” kalbėjęs V. Juraitis pažymėjo, esame dėkingi dviems asmenybėms, kad šiandien turime šį kūrinį. Poemos rankraščio likimas buvo tiesiog ties pradingimo riba. Tai Tolminkiemio poeto bičiulis Fridrichas Hohlfeldas, iš Gerviškėnų parapijos, kuris atliko poemos nuorašą ir tokių būdų ją išsaugojo, nes pusė poemos teksto jau buvo dingusi. Galima pasidžiaugti šio kunigo tarnystės pastatu. Lankantis Gerviškėnų (Prioziorsokje) 2016 metais bažnytėlė išlikusi dar pakenčiamos būklės, svarbiausia dar buvo su stogu. Esame dėkingi Albertinos prorektoriui Liudvikui Rėzai, už tai, kad poemą suredagavo ir pavadinęs ,,Metais”, kartu su savo atliktu į vertimu į vokiečių kalbą išspausdino 1818 metais.
Kraštotyrininkas R.Matulis pasidalijo prisiminimais apie savo veiklą Kaliningrado srityje tiriant lietuvininkų paveldą, fotografuojant ir aprašant lietuvybės paminklus. Deja, sovietine krašto valdžia jam uždraudė lankytis Mažojoje Lietuvoje ir tęsti tiriamąjį kraštotyrininko darbą .
Galime pasidžiaugti , kad dar turime nemažai kraštotyrininkų – visuomenininkų. Turime tyrėjų entuziastų, kurie veikia ir dirba nesiekdami apmokamų etatų, mokslinių laipsnių valstybinėse institucijose. Tarp jų Kristijono Donelaičio draugijos medaliais „Širdings brolau“ apdovanoti germanistė vertėja I. Tumavičiūtė ir A. Žemaitaitis, paskelbęs per kelis šimtus straipsnių Mažosios Lietuvos tematika.
Susirinkusieji dalijosi mintimis ir pastebėjimais, ką galimą ir reikėtų nuveikti šiomis sudėtingomis besitęsiančio karo sąlygomis.kad lietuvininkų atminimas būtų išsaugotas. MLRT atsakingoji sekretorės B. Kurgonienė perskaitė ,,Metų “ ištrauką. Buvo uždegtos žvakutės prie paminklo K.Donelaičiui, ir kviečiama susititikti po metų, vėl čia, tuo pačiu laiku.
Valentinas Juraitis