Anatolijus Bachtinas: Archyvai ir jų dėmenys Kaliningrade

Su Jumis galima kalbėtis įvairiomis temomis, atverčiant vis naujus Jūsų tyrinėjimų klodus. Pradėkime gal nuo to, kad Jūs domitės fotografavimu, jau turite nemažą asmeninį fotoarchyvą ir kaupiate fotomedžiagą toliau, neblogai ją tvarkote. Kaip Jūs saugote savo negatyvus bei skaidres? Kiek jų turite, kada pradėjote tuo domėtis?

Archyve aš pradėjau dirbti dar 1984 m., baigęs fotografų kursus. Kadangi tuo metu jame buvo kaupiamos tik vadinamos reikalingos fotografijos, atspindinčios tarybinio laikotarpio laimėjimus, tai 9 iš 10 likdavo mano asmeniniame archyve. Jose būdavo kultūros paveldo paminklai, atitekę mums kaip Antrojo pasaulinio karo pasekmė. Šiuos negatyvus aš laikiau specialiuose vokuose, užrašęs objekto pavadinimą, vietovę bei datą. Iki XX a. pabaigos tradiciškai fotografavimui naudodavau juodai baltą juostą. Beje, archyvo fotografui buvo draudžiama dirbti su spalvota juosta, nes nebuvo žinoma, kiek laiko tokios nuotraukos nepraranda kokybės. Atėjus skaitmeninės fotografijos laikams, maždaug nuo 2010 m., buvo nutarta saugojimui priimti skaitmeninį fotovariantą, nors jų saugojimo laikas ligi šiol nėra žinomas. Dar didesnė problema – kompaktinių diskų, kompiuterių kietųjų diskų patikimumas. Vienu neatsargiu judesiu (pvz., iš rankų išsprūdo ir ant grindų nukrito kietasis diskas, visos informacijos gali ir neperskaityti, – dingo). Asmeniniame fotoarchyve aš turiu sukaupęs apie 15 tūkstančių negatyvų. Kad būtų patogiau juos naudoti, tvarkingai iš eilės skenuoju (skaitmeninu) juos ir pervedu į skaitmeną.

O kas istorikui apskritai yra fotografija? Ar tai instrumentas moksliniam darbui, užrašų knygelė? Nemažai mūsų žurnalo skaitytojų linkę save vadinti fotomenininkais, bet jiems nelabai aišku, ką tai reiškia dokumentuoti aplinką. Pvz., parengia teminę fotoparodą, o nuotraukose nematyti supančios vietovės aplinkos. Jei fotografuojama gatvė, tai nėra gatvės perspektyvinio, tolyn nueinančio vaizdo, linijinės perspektyvos.

Geodezininkų terminu tariant, nėra pririšimo prie vietovės: upės, kalno, bokšto, kuris galbūt bus ilgus dešimtmečius, o gal ir šimtmečius atpažįstamas orientacinis išlikęs objektas. Žvelgdamas į tokias fotografijas, negali susidaryti aiškesnio vaizdo, nuomonės apie fotografuotą aplinką. Net ir meninėje, žurnalistinėje kūryboje, matyt, dokumentavimas svarbus, dėmesio vertas dalykas.

Be abejo, fotografija istorikui pirmiausia reikalinga moksliniam darbui, kartais ji tikrai atstoja užrašų knygutę. Labai patogu, susitaupo laiko. Kartais aš fotografuojamo objekto fone pastatau ir žmogų: ką nors iš savo šeimos, na, kad ir savo žmoną arba draugą. Jei tiriamasis daiktas mažas, tuomet pridedu liniuotę, degtukų dėžutę. Dar užfiksuoju vietovę, kurioje žmogus stovi. Naudoju elementarų kinematografinį principą: fiksuoju bendrą, vidutinį ir stambų vaizdo planą.

Koks Jūsų santykis su fotografuojamu objektu? Kas praverčia archyvo moksliniam darbui, o ką svarbu įamžinti ateinančioms kartoms?

Mano darbe fotografuojamas objektas yra kur kas svarbesnis negu nuotraukos grožis. Pvz., mano fotoobjektas yra bažnyčia, šiame krašte – kirchė ar kryžiuočių pilis, bet matau, kad į kadrą patenka medžio šakelė, kuri paprastą nuotrauką net papuoštų, tačiau mano atveju – priešingai, ji užstoja dalį objekto. Vadinasi, darydamas nuotrauką archyvui, šakelę turėčiau nulaužti, kad būtų matyti visas objektas. Manoji nuotrauka turi būti protokolinio pobūdžio – tai labai svarbu archyvui.

Jūsų parengtoje ir 2006 m. išleistoje knygoje-žinyne ,,Vokiečių ordino pilys ir įtvirtinimai Rytų Prūsijos šiaurinėje dalyje“ sistemingai ir išsamiai aprašyti Kryžiuočių ordino karo inžinerijos statiniai, pateikta pilių schemų, nemažai fotografijų. Kurios pilys, Jūsų manymu, buvo svarbiausios ir pavojingiausios prūsams ir jų kaimynams lietuviams?

Kryžiuočiams užkariaujant Prūsiją etapais, Ordino pilių ir tvirtovių svarba tolydžio keitėsi, kaip kito ir jų funkcijos. Didžiausią pavojų Lietuvai, žinoma, kėlė pasienyje buvusios pilys. Nuolat puldinėdami jas, daugiau kaip 10 šių pilių lietuviai sugriovė, paskui jas dar naikino laikas, o iš tų, kurios išliko, pavojingiausios buvo Ragnit (Ragainė, dabarNeman) ir Tilsit (Tilžė, dabarSovetsk) pilys.

Kuo gali būti reikšmingos ir įdomios šio krašto pilys istorikui ir turistui šiandien? Jūs savo ranka atkūrėte daugelio pilių, kurios arba visai išnykusios, arba dar likę griuvėsiai, planų brėžinius, rekonstravote tikėtiną jų išvaizdą, eksterjerą. Kokiais šaltiniais naudojotės? Ar Kaliningrado archyve pakanka medžiagos šia tema?

Mano manymu, šių dienų istorikui krašto pilių likučiai ir net griuvėsiai turi didžiulę reikšmę tyrinėjant Teutonų ordino fortifikacijas. Ir ne tik tai. Pilių funkcija buvo gynyba, o puolimams būdavo ruošiamasi tam tikrose bazėse, iš kurių paskui Ordinas darydavo išpuolius norėdamas užgrobti lietuvių žemes. Pradėjęs tyrinėti šiuos objektus ir rengdamas leidinį, aš, man regis, išstudijavau visą man prieinamą informaciją apie Ordino pilis ir Kaliningrado srities teritorijoje, ir Vokietijos, Lietuvos, Lenkijos archyvuose. Kaliningrado archyvo fonduose medžiagos šia tema yra nemažai, bet, deja, nepakankamai. Svarbus dalykas man buvo pačiam aplankyti pilis, apžiūrėti jų liekanas, užfiksuoti ir atlikti reikalingus matavimus.

Beje, Jūs esate ne tik fotografas, bet ir tapytojas. Jūsų tapytos drobės išties originalios, jaučiama dailininko profesionalo ranka.

Meninį išsilavinimą gavau dar jaunystėje – studijavau molbertinę tapybą ir pamėgau ją visam gyvenimui. Man ypač patinka tapyti gimtojo krašto peizažus.

O Jūsų gimtinė – Kaliningradas, miestas, kuriame ir dabar gyvenate. Neabejoju, kad čia Jums tenka susidurti ir su lietuvių raštijos pėdsakais. Kaip pasikeitė miestas per pastaruosius penkiasdešimt metų? Kokių problemų kyla stengiantis išsaugoti miesto istorinį paveldą, jo charakterį, kad jis būtų patrauklus turistams?

Taip, aš gimiau ir užaugau Kaliningrade ir mačiau visus šio miesto atstatymo bei augimo etapus. Mano jaunystė, tiesą pasakius, praėjo tarp griuvėsių, nes miestą buvo pradėta atstatinėti tik septintajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje. Tai buvo tarybiniai laikai, miestą nuspalvinę tik pilkšva ir primityvios statybos spalva. Toks buvo pirmasis etapas. Naujas etapas iš esmės prasidėjo tik nuo XXI a. pradžios. Statyba darėsi įvairesnė, bet tuo pat metu, miestui augant, daug senų namų buvo nugriauta ir sunaikinta daug dar išlikusios vokiškosios architektūros. Problemų, kaip išsaugoti miesto istorinį paveldą, dabar nė nekyla, nes tasai paveldas iš esmės jau prarastas. Liko tik atskiri kultūros paveldo, tarp jų – ir lietuvių raštijos pėdsakai, paminklai, kuriuos matant dar galima numanyti, jog kadaise čia būta miesto, kuris vadinosi Kionigsbergas (Karaliaučius).

Dar nuo tarybinių metų turbūt visose šalyse, kurios yra Lietuvos kaimynės, žinomas, minimas ir ryškiau nušviečiamas Kristijonas Donelaitis, mūsų kunigas, rašytojas, poetas, apskritai kūrybinga asmenybė. Tačiau su Kaliningrado kraštu siejasi ir daugiau mūsų kultūros, ypač raštijos, veikėjų (užtektų paminėti Mažvydą ir Bretkūną), kurių vardai čia neįamžinti.

Iš tikrųjų, išskyrus K. Donelaitį, mes menkai susipažinę su kitais senajai lietuvių kultūrai daug nusipelniusiais praeities veikėjais, kurie čia yra dirbę iki K. Donelaičio ir po jo.

Iš Jūsų knygos ,,Sandoros skrynios istorija nuo Sinajaus iki Prūsijos“ aiškėja kryžiuočių atėjimo į šį kraštą schema. Iškeliate įdomių hipotezių, versijų. Tai padeda suvokti ir pažinti Prūsijos žemę gerokai platesniame kontekste.

Šioje knygoje aš išsakau savąją šios biblinės relikvijos –Sandoros skrynios – traktavimo versiją, kartu ir Teutonų ordino susikūrimo bei jo kovų Prūsijoje istoriją. Ši istorija baigiasi 2000 metais, t. y. tais metais, kai buvo baigta rašyti knyga.

Kalbant apie Kaliningradą, neįmanoma neprisiminti išgarsintojo Gintaro kambario paieškos. Kiek versijų iškelta, kiek jų subliuško, kiek pilių rūsių iškasinėta. O Gintaro kambarys nerastas. Tad pabaigoje ir paklausiu: ar šia tema pas Jus vis dar diskutuojama?

Gintaro kambarys, žinoma, nepamirštamas ir neužmirštas, bet ši tema įgavo kitokį pobūdį. Vis daugiau tyrinėtojų nė neabejoja, kad Gintaro kambarys niekur nedingęs, jis yra, ir belieka tiktai suprasti, į kieno rankas dabar jis patekęs. Aš tolydžio sutinku žmonių, kurie nesiliauja ieškoję Gintaro kambario.

Kalbėjosi

Valentinas Juraitis

Fotografijos iš

Anatolijaus Bachtino archyvo