Autorius Christian Hardinghaus, leidykla ,,Alma litera”,2024
Pabėgimo istorija
Šaltas 1946 – ųjų vasaris. 11- metės Usulos Dorn , karštligiškai ieškančio maisto Kionigsbergo griuvėsiuose, galvoje vienintelė mintis: kaip išgyventi ? Sovietų okupuotame mieste daugiau nei 70 tūkst. gyventojų, daugiausia vokiečių, jau mirė nuo bado, ligų, smurtautojų okupantų rankos. Išsekusios moterys prievartaujamos, o kūdikiai vežimėliuose paliekami šaltyje. Maždaug 20 tūkst. našlaičių klajoja po šiaurinę Rytų Prūsiją elgetaudami ir ieškodami maisto.
Urasula nebegali pakęsto šios kančios. Mergaitė įsmunka į rusų prekinį traukinį ir atkeliauja į Kauną. Čia susiduria su geranoriškais žmonėmis, globojančiais našlaičius, atklydusius iš Rytų Prūsijos.
Tačiau ilgainiui ir Pažadėtąja žeme laikytoje Lietuvoje vis sunkiau: partizanai priešinasi sovietų okupantams, o ,,vokiečių fašistų vaikus” priglaudusios šeimos tremiamos į gulagus. Norėdami išlikti ,,vokietukai” yra priversti trauktis į miškus ir ten gyventi laukinį vilkų gyvenimą arba išsižadėti savo tapatybės ir praeities.
Ne viena Antrojo pasaulinio karo aukų grupė nėra moksliškai tyrinėta taip mažai, kaip Rytprūsių vilko vaikai, o taip nutiko dėl to, kad apie jų likimą sužinota vėlai. Tik byrant Sovietų Sąjungai ir Baltijos šalyse sustiprėjus nepriklausomybės siekiantiems judėjimams pirmą kartą prabilta apie vilko vaikus.